poltika (gr. politikē (technē) – valstybės valdymo menas), universalus visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus. Politika apima gyvenimo įvairias sritis. Skiriama valstybės vidaus ir užsienio politika. Vidaus politika gali būti skiriama į ekonominę politiką, socialinę politiką, finansų politiką, fiskalinę politiką, gynybos politiką, gyventojų politiką, karinę politiką, mokesčių politiką, pinigų politiką, pramonės politiką, prekybos politiką, sveikatos politiką, transporto politiką, žemės ūkio politiką, švietimo, kultūros, saugumo, aplinkosaugos, teisingumo politiką ir kita. Politika gali būti traktuojama statiškai (kaip valstybės institucijų veikla) ir dinamiškai (kaip nuolatinis nenutrūkstamas procesas). Politika grindžiama galia, derybomis, susitarimais, susijusi su valdžia, įtaka, kontrole, autoritetu, reguliuoja žmonių santykius, remiasi teise, doros normomis, prievartos institutais. Politika formuojasi visur, kur susiklosto galios santykiai ir konfliktai. Politikos pagrindiniai veikėjai yra politinės partijos, vyriausybė, parlamentas ar jo atitikmuo, valstybės vadovas (pavyzdžiui, prezidentas, karalius, imperatorius), savivaldos institucijos (pavyzdžiui, savivaldybė), taip pat nevyriausybinės organizacijos, įvairios interesų grupės, kartais – kariuomenė. Politika gali būti demokratinė (demokratija), autoritarinė (autoritarizmas), totalitarinė (totalitarizmas). Laikoma, kad politika apima visuomenės viešąjį gyvenimą sąlygiškai jį atskirdama nuo privačios sferos. Totalitarinėje visuomenėje ši riba visiškai išnyksta, nes valdantieji siekia kontroliuoti visus socialinius santykius – ne tik žmogaus asmeninį gyvenimą, bet ir jo pasaulėžiūrą, tikėjimą, žodžio laisvę. Demokratijos sąlygomis politinio reguliavimo ribos taip pat gali plėstis. Pavyzdžiui, jei nustatoma smurto šeimoje problema, priimami politiniai sprendimai, tai yra įsikišama į privataus gyvenimo sritį. Jungtinių Amerikos Valstijų politologas H. D. Lasswellis veikale Politika: kas ką, kada ir kaip gauna? (Politics: Who Gets What, When, How? 1936) išplėtė politikos sampratos ribas nuo valdžios institutų iki elito siekdamas nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai. Jis pabrėžė būtinybę tyrinėti latentinius procesus neapsiribojant vien formaliąja sprendimų priėmimo puse. Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų politologo D. Eastono sisteminės analizės teorija galutinai įtvirtino politikos, kaip proceso, sampratą, pagal kurią politika yra autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje. D. Eastonas pabrėžė politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektus, visuomenės poreikių, norų, reikalavimų ir priimamų sprendimų ryšį. Su politika susijusius reiškinius tiria politikos mokslai.
Politikos klostymosi būtinybę lėmė nuolatinis materialių ir dvasinių vertybių trūkumas, kuris lėmė poreikį nustatyti tam tikras taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo visuomenėje. Manoma, politika buvo ir yra būdinga visoms pasaulio bendruomenėms. Pavyzdžiui, politikos apraiškų buvo Australijos aborigenų grupėse, kurios savo globėju laikė tam tikrą totemą, taip pat Amerikos indėnų gentyse, kurios gyveno pagal tam tikras visuomeninio gyvenimo taisykles ir turėjo savo vadus. Legizmo atstovai kūrė valdovui valdymo ir administravimo teoriją ir metodologiją, kaip praktiškai valdyti valstybę. Konfucijus siekė praktiškai įgyvendinti savo politinius ir etinius socialinius idealus. Politikos sąvokos susiformavimas tradiciškai siejamas su Platono veikalu Valstybė ir Aristotelio veikalu Politika. Anot Platono, visuomenė turi būti sudaryta iš trijų luomų: valdančiųjų (filosofų), karių (sargybinių) ir dirbančiųjų. Jis teigė, kad valstybė yra teisinga tik tada, jei kiekvienas luomas atlieka savo funkciją ir nesikiša į kitų luomų veiklą. Aristotelis politika vadino meną valdyti valstybę, rūpestį miesto-valstybės (polio) reikalais, politikos teoriją grindė tikslingumo, prigimties ir natūralumo, graikų pranašumo principais, valstybę suvokė kaip politinę ir dorinę piliečių organizaciją, kurios tikslas – ugdyti kultūringus žmones. Pasak Aristotelio, politikos esmę sudaro piliečių dalyvavimas priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Jis teigė, kad valdyti turėtų vidurinė klasė (aristokratija), kuri garantuoja pusiausvyrą tarp turtuolių ir skurdžių. Aristotelis skyrė politinio pažinimo 2 lygius: kasdienį (jo susiformavimą lemia piliečių politinė praktika) ir politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą. Politiką jis laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jos visuomeninio, viešo pobūdžio, todėl politika, anot Aristotelio, yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti. Augustinas laikėsi teokratinių pažiūrų (teokratija), teigė, kad Dievas suteikia valstybei galią, bet Bažnyčia, atstovaujanti Dievo valdžiai, yra aukštesnė už valstybę. Panašių pažiūrų laikėsi ir Tomas Akvinietis. N. Machiavelli plėtojo valstybės teoriją, teigė, kad valstybei kurti, nacionalinei nepriklausomybei ir saugumui garantuoti, kitiems svarbiems valstybės tikslams įgyvendinti leidžiamos bet kokios priemonės neatsižvelgiant į doros ir teisės normas.
135
vidaus politika