poltikos mókslai, politològija (politika + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), socialinių tyrimų kryptis, nagrinėjanti politikos, politinės elgsenos ir politinės valdžios reiškinius. Bendro sutarimo dėl politikos mokslų klasifikacijos nėra, ji dažniausiai grindžiama tyrimų sritimi. Pagrindinėmis politikos mokslų šakomis laikoma politikos teorija (politinė filosofija), lyginamoji politika, tarptautinių santykių tyrimai, viešoji politika, politikos mokslai t. p. susiję su viešuoju administravimu, politikos sociologija, politinių institutų tyrimais, politine ekonomija, politine antropologija, politine psichologija ir kita. Vienas pirmųjų bandymų apibrėžti politikos mokslų objektą ir susisteminti jų šakas buvo 1948 UNESCO konferencijoje pasirašyta deklaracija, kurioje išskirtos politikos mokslų tyrimų keturios pagrindinės sritys: politikos teorija (politinės idėjos ir jų istorija), valdymo teorija (viešasis administravimas, vyriausybių funkcijos, konstitucija, politinių institutų lyginamoji analizė), politinių partijų, grupių ir viešosios nuomonės tyrimai (piliečių dalyvavimas, grupių veikla), tarptautinių santykių teorija (tarptautinė politika, tarptautinės organizacijos, tarptautinė teisė). Politikos mokslai tradiciškai siejami su empirine teorija (nagrinėja tai, kas yra, o ne tai, kaip turėtų būti).
Politikos mokslų ištakų randama antikos politinėje filosofijoje, kai buvo siekiama išsiaiškinti politikos prigimtį ir valdymo tikslus, įvertinti valdymo formas. Ankstyvoji politikos teorija buvo normatyvi, ieškojo idealių politikos ir valdymo formų, kurios būtų gyvybingos atsižvelgiant į žmogaus prigimčiai būdingus ypatumus. Buvo manoma, kad politikos paskirtis yra ugdyti žmogų ir tinkamai nukreipti jo elgseną. Politikos mokslų objekto samprata istoriškai kito ir apėmė vis platesnes sritis. Dėl ankstyvosios politikos, kaip valstybės institucijose vykstančių procesų, sampratos politikos mokslų objektas apsiribojo valstybės ir valdžios institucijų tyrimais. Vėlesniuose tyrimuose buvo pabrėžiama galios ir konflikto dimensija, o politika buvo apibrėžiama kaip sprendimų dėl ribotų gėrybių paskirstymo visuomenėje priėmimo procesas (politinis sprendimas). Į politikos mokslų objektą buvo įtraukti platesni reiškiniai ir institucijos (pvz., politinis dalyvavimas, viešoji nuomonė). Politikos mokslai, kaip moderni savarankiška disciplina, pradėjo formuotis 19 a. antroje pusėje, jų pradžia dažnai laikoma Vokietijos universitetuose dėstytos politikos studijos (Allgemeine Staatslehre) ir 1880 Kolumbijos universitete įkurta Politikos mokslų mokykla. 1903 buvo įsteigta Amerikos politikos mokslų asociacija, 1907 ji pradėjo leisti pirmąjį specializuotą politikos mokslų žurnalą American Political Science Review.
Politikos mokslų gyvavimo pradžioje vyravo aprašomoji politinių institutų analizė, bet 20 a. pirmoje pusėje pradėtos tyrinėti rinkiminė elgsena ir viešoji nuomonė išplėtė politikos mokslų objekto ribas, t. p. nulėmė naujų stebėjimo, duomenų rinkimo ir analizės metodų plėtotę. Didžiausią poveikį politikos mokslų raidai turėjo 20 a. vidurio biheivioristinis judėjimas (biheiviorizmas), kuris siekė pertvarkyti politikos tyrinėjimus pagal pozityvistinę (pozityvizmas) metodologiją. Buvo siekiama politikos mokslus pagrįsti politinės elgsenos reguliarumų ir dėsningumų sistemingu, neutraliu stebėjimu ir fiksavimu. Svarbią reikšmę formuojantis šiuolaikiniams politikos mokslams t. p. turėjo ekonomikos teorijos ir formalaus modeliavimo pritaikymas, kuris lėmė socialinio pasirinkimo ir viešojo pasirinkimo teorijų sukūrimą.
20 a. 7 dešimtmetyje iškilo nauja politikos mokslų tyrimų sritis – naujasis institucionalizmas, pabrėžęs, kad aiškinant žmogaus politinę elgseną būtina įvertinti institucinę aplinką, kurioje žmogus veikia (ir formalias, ir neformalias taisykles). 20 a. pabaigoje ėmė ryškėti nepasitenkinimas pozityvistinės tyrimų metodologijos vyravimu. Šį nepasitenkinimą lėmė nuostata, kad metodologinis griežtumas (rigorizmas) neigiamai veikia politikos mokslų tyrimų išvadų reikšmingumą ir vertingumą. Kova dėl metodologinio pliuralizmo lėmė dar didesnę politikos mokslų diferenciaciją, kuri pasireiškia ne tik tyrinėjimo objektų gausa, bet ir tyrinėjimo būdų įvairove.
3066