poltikos sociològija, poltinė sociològija, sociologijos šaka, tirianti žmonių politinę elgseną, socialinių ir politinių reiškinių ryšius, politinės sistemos ir kitų socialinių institutų sąveiką, politinių sprendimų ir galios struktūrų poveikį visuomenei ir kultūrai. Politikos sociologijos tyrimai apima politinio gyvenimo įvairias sritis ir problemas. Makrolygiu politikos sociologai tiria demokratinio, autoritarinio ir totalitarinio politinio režimo prielaidas ir padarinius, politinių sistemų legitimumą. Šioje srityje bandoma išsiaiškinti, kokios yra demokratizacijos kultūrinės, socialinės ir ekonominės prielaidos, kokie galimi demokratizacijos modeliai, kaip įvertinti demokratizacijos lygį, kokie veiksniai lemia demokratinio valdymo veiksmingumą (S. Ph. Huntingtonas, S. M. Lipsetas ir kiti). Spartėjančios globalizacijos kontekste ypač aktualūs tampa klausimai, susiję su kintančia nacionalizmo įtaka, nacionalinės valdžios galimybėmis spręsti valstybės reikalus veikiant išoriniams veiksniams. Svarbi politikos sociologijos dalis yra elito sociologija (elito teorijos), kuri daugiausia tiria valdančiųjų klasę (politinė klasė), jos legitimumą, atvirumą išorės poveikiui, atsinaujinimą įtraukiant naujus narius, įvairių elito grupių sąveiką (V. F. Pareto, G. Mosca, R. Michelsas ir kiti). Elito sociologija yra susijusi su politinių partijų tyrimais, kurių objektas yra politinių partijų ir interesų grupių vaidmuo bei funkcijos politiniuose procesuose, jų vidinė organizacija, rinkėjų mobilizacijos strategijos, ideologijų reikšmė telkiant narius ir rėmėjus. Politikos sociologija taip pat tiria rinkimus – analizuoja ne tik politinių partijų veiklą, bet ir gyventojų balsavimui per rinkimus poveikį darančius veiksnius, rinkėjų partinę identifikaciją, lojalumą. Mikrolygiu politikos sociologija tiria gyventojų politinį dalyvavimą, pilietinę visuomenę, politinę kultūrą, socialinį kapitalą (A. de Tocqueville’is, Jungtinių Amerikos Valstijų politologai G. Almondas, S. Verba, R. D. Putnamas ir kiti). Tyrimo objektu gali būti konvencinės (pavyzdžiui, balsavimas per rinkimus) ir nekonvencinės (pavyzdžiui, protestas), individualios ir kolektyvinės veiksmo formos.
Politikos sociologijos užuomazgų galima rasti Platono, Aristotelio, T. Hobbeso, Ch. L. de Montesquieu, J. Locke’o, A. Fergusono, G. W. F. Hegelio ir kitų mąstytojų veikaluose. Politikos sociologija formavosi kartu su sociologija, kurios pradininkus (A. Comte’ą, K. Marxą, M. Weberį, É. Durkheimą ir kitus) dominę socialinės tvarkos, socialinio konflikto, socialinio stabilumo ir socialinių pokyčių pagrindiniai klausimai buvo susiję ir su galios, autoriteto, politikos reiškiniais. Kaip savarankiška mokslo disciplina politikos sociologija oficialiai susiformavo 1960, kai Tarptautinė sociologų asociacija (International Sociological Association, įkurta 1949) įkūrė Politikos sociologijos komitetą.
559