poltinė ekonòmija, ekonominių tikslų politinių prielaidų, apribojimų ir padarinių sisteminių tyrimų sritis; bendrosios makroekonomikos ir ūkio subjektų elgsenos teorinė sistema.
Politinė ekonomija tiria skirtingų socialinių sluoksnių poreikių tenkinimo galimybes naudojant ribotus išteklius, gerinant jų kolektyvinį paskirstymą, pagrindžia kitus ekonominės politikos sprendimus.
Politinės ekonomijos terminą 1615 pirmasis pavartojo prancūzų ekonomistas Antoineʼas de Montchrestienas (Politinės ekonomijos traktatas / Traité de l’économie politique).
Politinės ekonomijos samprata per 400 m. pakito nuo tautų turto (merkantilizmas) ir ūkinės veiklos reprodukcijos (fiziokratizmas, Quesnay ekonominė lentelė) iki moralinės ekonominių subjektų motyvacijos ir gamybos veiksnių (A. Smitho „nematomosios rankos“ principas), darbo vertės ir lyginamųjų sąnaudų pranašumo (D. Ricardo), visuomenės gamybinių santykių, visuomeninių ekonominių formacijų dėsningumų (K. Marxo Politinės ekonomijos kritika / Zur Kritik der Politischen Ökonomie 1859, Kapitalas / Das Kapital 3 tomai 1867–1894), tarptautinės ekonomikos politinių prielaidų (Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomisto Roberto Gilpino – Tarptautinių santykių politinė ekonomija / The Political Economy of International Relations 1987) ir tvarios ekonominės plėtros imitacinių sprendimų. Politinės ekonomijos samprata kartais buvo susiaurinama iki probleminių ekonominių tyrimų apibendrinimų, pvz., moralinės politinės filosofijos (F. Baconas, Th. Hobbesas, J. Locke’as, N. Machiavelli), ekonominio augimo, nedarbo ar tarptautinių santykių.
Ryškiausios brandžiõs politinės ekonomijos kryptys – klasikinė ir neoklasikinė politinė ekonomija, peraugusios į neoklasikinę sintezę, bei marksistinė politinė ekonomija, kurios skirtingai aiškina ekonominių procesų prigimtį ir ekonominio ciklo funkcionavimo ypatumus. Klasikinei politinei ekonomijai (klasikinė mokykla) priskiriami W. Petty, A. Smitho (Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas / An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations 2 tomai 1776), D. Ricardo (Apie politinės ekonomijos ir apmokestinimo principus / On the Principles of Political Economy and Taxation 1817) veikalai, neoklasikinei (neoklasikai) – M. E. L. Walraso ekonominės pusiausvyros ir austrų ribinio naudingumo (Austrų mokykla, maržinalizmas, W. S. Jevonso – Politinės ekonomijos teorija / The Theory of Political Economy 1871) mokyklos, Kembridžo mokykla (A. Marshallo – Ekonomikos teorijos principai / Principles of Economics 1890). A. Marshallas pavartojo ekonomikos teorijos sąvoką (economics), kuri dažnai pakeičia politinės ekonomijos terminą, ir kartu su J. B. Clarku, Philipu Henry Wicksteedu ribinio naudingumo sampratą (ribinio naudingumo teorija) sujungė su ribinio produktyvumo teorija, papildė politinę ekonomiją psichologijos, politologijos ir sociologijos sampratomis. Neoklasikinės politinės ekonomijos matematinė mokykla (A. A. Cournot, M. E. L. Walrasas, V. Pareto) pagilino ir sugriežtino ekonomikos teorijos pagrindų formalizuotą apibendrinimą, atverdama galimybes integruoti preferencijų, tarpšakinių ir tarpsektorinių ryšių imitacinį modeliavimą (imitacinis modelis). Nuo 19 a. vidurio buvo plėtojama ir politinės ekonomijos institucinė kryptis (institucionalizmas, neoinstitucionalizmas), kuri svarbią reikšmę skyrė socialinių institutų aplinkai ir sąveikai (kitaip nei K. Marxas, pripažinęs tik jų vadinamąjį antstatinį vaidmenį). 19 a. D. F. Listas plėtojo nacionalinės politinės ekonomijos mokyklą (Nacionalinė politinės ekonomijos sistema / The National System of Political Economy 1841).
20 a. pradžioje aiškiai išsiskyrė mikroekonomikos (ekonominių subjektų, įmonių racionalios elgsenos aspektai) ir makroekonomikos (valstybės ekonomikos monopolizuoto sektoriaus, makrofinansų) lygmenys, kurie susieja skirtingas problemines ekonomikos sritis ir šakas (pvz., vertės ir naudingumo, darbo ir investicijų, vartojimo ir kainų ekonomiką), vadinamųjų ex-ante (paankstintų) ir ex-post (pavėlintų) ekonominių procesų sąveiką. J. M. Keynesas Didžiosios depresijos metais paskelbė revoliucinę užimtumo ir dinaminės ekonominės pusiausvyros sampratą teigdamas, kad ryškius ciklinius svyravimus (pirmiausia nedarbo, gamybos ir gamybos priemonių panaudojimo) būtina kompensuoti vyriausybės išlaidomis ir skatinant negamybinį vartojimą (Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija / The General Theory of Employment, Interest, and Money 1936). Jo įtakoje Bretton Woodse buvo paskelbta tarptautinės ekonomikos ir finansų plėtros strategija (Bretton Woodso susitarimas), įkurtas Tarptautinis valiutos fondas. Investicinių procesų generuojantį poveikį ekonominiam augimui apibendrino J. M. Keyneso idėjas išplėtoję M. Kaleckis, H. R. F. Harrodas, J. R. Hicksas, vėliau jas su ribinio naudingumo teorija formalizuotai susiejęs (neoklasikinė sintezė) P. A. Samuelsonas (Ekonominės analizės pagrindai / Foundations of Economic Analysis 1947).
Politinė ekonomija beveik visuomet buvo ekonominės politikos doktrinų pagrindas, todėl jos teorinės interpretacijos neretai ideologizuojamos, pritaikomos vyriausybių politiniams sprendimams mokesčių, investicijų, nacionalinių pajamų perskirstymo ir kitais klausimais (vadinamoji normatyvioji politinė ekonomija, kitaip nei pozityvioji politinė ekonomija, kuri apima analitinį preferencijų turinį). 20 a. žinomiausios normatyviosios politinės ekonomijos kryptys – ekonominis liberalizmas (Austrų mokykla, Čikagos mokykla, neoliberalizmas, laisvosios rinkos doktrina), marksizmo ir keinsizmo (reguliuojamojo kapitalizmo) politinės ekonomijos mokyklos. Prie pastarųjų priskiriamos į skirtingų socialinių interesų ir konfliktinių situacijų sprendimo koncepcijas orientuotos valstybės gerovės, monopolinės konkurencijos, valdytojų, arba technotroninės revoliucijos, ir kitos teorijos. Marksistinės krypties politinė ekonomija ekonominių formacijų raidą aiškina gamybiniais santykiais išreiškiamų jų visuomeninių struktūrų ir gamybinių jėgų (vyraujančios technologijos, jas taikanti darbo jėga) sąveikos ypatumais. Nuo jos besiskiriančias teorines mokyklas K. Marxas ir jo sekėjai pagal klasines ideologijas skirstė į smulkiaburžuazines (kai kurias kapitalizmo socialines negeroves kritikavę J.‑Ch.‑L. de Sismondi, P. J. Proudhonas) ir buržuazines (klasikinė politinė ekonomija, iš kurios marksistai perėmė darbo vertės, pinigų, visuomeninio darbo pasidalijimo ir kitas teorines sampratas). Klasikinės politinės ekonomijos teoriją populiarino ir plėtojo J. Benthamas, J. Millis, J. S. Millis (Politinės ekonomijos principai / Principles of Political Economy 1848), t. p. Th. R. Malthusas (1805 tapo pirmuoju politinės ekonomijos profesoriumi), J.‑B. Say, F. C. Bastiat, kurie tvirtino, kad ekonominiam procesui ir jo plėtrai vienodai svarbūs visi gamybos veiksniai – ne tik darbas, bet ir kapitalas, žemė.
20 a. marksistinė politinė ekonomija daugiausia degradavo į socializmo apologetikos dogmatinių postulatų doktriną, kuri sureikšmino žmonių gamybinių santykių ir darbo sąnaudų lemiamą reikšmę ekonomikos plėtros procesams (J. Stalinas, rusų ekonomistai Jakovas Kronrodas, Nikolajus Cagolovas). Išimtį sudarė kūrybingi, plačiai pripažinti O. R. Lange’s, P. Sraffos veikalai, skirti socializmo politinei ekonomijai renovuoti remiantis darbo vertės teorija. Nuo 20 a. vidurio politinė ekonomija neretai apibūdinama ir siaurąja prasme kaip ekonominės politikos taikymo teorinių teiginių ir koncepcijų sfera. Analogiškai susiformavo vadinamoji tarptautinė politinė ekonomija, aiškinanti tarptautinių ekonominių santykių teorines nuostatas ir mechanizmus. 20 a. pabaigoje imta kalbėti apie naująją, arba pozityviąją, politinę ekonomiją, kuri labiau domėtųsi globalizacijos, intelektinės ir žinių ekonomikos problematika, sąsajomis su metaekonomika, viešojo racionaliojo pasirinkimo, tvarios plėtros ir skirtingų visuomeninių santvarkų konvergencijos problemomis. Kartu vėl stiprinamos sąsajos su psichologija, etika, politikos sociologija.
P. Šalčius Ekonominės doktrinos Kaunas 1935; Dz. Budrys Politinės ekonomijos raštų rinktinė Vilnius 1979; R. Čiegis Ekonominių teorijų istorija Vilnius 2006; J. D. Steuart Inquiry into Principles of Political Economy 2 vol. 1767; J. S. Mill Principles of Political Economy 1848; J. A. Schumpeter History of Economic Analysis New York 1954; J. Kronrod Zakony političeskoj ėkonomii socializma Moskva 1966; A. Buračas Sovremennye metodologičeskie problemy social'no-ėkonomičeskich issledovanij Vilnius 1973; E. Roll A History of Economic Thought London–Boston 1992; Perspectives on Positive Political Economy Cambridge 1999; B. Clark Political Economy: A Comparative Approach Westport 21998; R. Gilpin Global Political Economy: Understanding the International Economic Order Princeton 2001; Routledge Encyclopedia of International Political Economy London 2001; J. Ravenhill Global Political Economy Oxford 2005; D. N. Balaam, M. Veseth Introduction to International Political Economy Upper Saddle River 42007; B. J. Cohen International Political Economy: An Intellectual History Princeton 2008.
2638
-klasikinė politinė ekonomija; -marksistinė politinė ekonomija; -ekonomikos teorija