poltinė egsena, žmogaus ar žmonių grupės dalyvavimo politiniuose procesuose įvairių formų ir būdų visuma. Pagal aktyvumą politinę elgseną galima skirti į politinį veikimą ir politinį neveikimą (nedalyvavimas politiniame gyvenime, pasireiškiantis įvairiomis formomis – nuo sąmoningo politikos atmetimo iki pasyvaus abejingumo). Politinis veikimas pagal subjektą gali būti skirstomas į individualų (išreiškia pavienio asmens politinį aktą ar nuomonę) ir kolektyvinį (rinkimai, referendumai, mitingai, manifestacijos, demonstracijos ir kita), pagal sąmoningumą – į sąmoningą ir nesąmoningą. Politinę elgseną dažniausiai lemia asmeninės savybės (pavyzdžiui, amžius, išsilavinimas), išorinis (įvairių visuomenės grupių) poveikis, politinės pažiūros, lūkesčiai, vertybės, įsitikinimai, socialinė padėtis, taip pat šalies demokratijos lygis. Daugumai žmonių būdinga pasyvaus politinės informacijos vartotojo tipas, tai yra jie nesiima aktyvių politinių veiksmų, apsiriboja pokalbiais apie politiką ir politikus siaurame draugų, bendradarbių rate.
Politinės elgsenos tyrimai glaudžiai susiję su socialinę elgseną tiriančiais mokslais, pavyzdžiui, antropologija, psichologija, sociologija. Politinės elgsenos studijos apima politinės kultūros, politinio išprusimo, politinių nuostatų, rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo tyrimus. Formaliai svarbiausiu tyrimo objektu yra individo politinė elgsena (ne tik jo veiksmai, bet ir veiksmų kryptis: tapatinimasis, reikalavimai, lūkesčiai, vertinimai), bet dažniausiai tiriama grupių, bendruomenių, organizacijų, elito, masinių judėjimų, tautų elgsena ir kita. Vienas pirmųjų veikalų, paskatinusių keisti požiūrį į politikos tyrimus (ne tiek aprašinėti vyriausybės institucijas, kiek siekti paaiškinti žmonių politinę elgseną), buvo Jungtinių Amerikos Valstijų žurnalisto W. Lippmanno knyga Viešoji nuomonė (Public Opinion 1922), tirianti politinių nuostatų ir viešosios nuomonės formavimąsi. 20 a. 3–4 dešimtmečiais Europoje politinės elgsenos tyrimus paskatino demokratijos krizė, totalitarizmo įsitvirtinimas kai kuriose šalyse. Politinės elgsenos tyrimų padaugėjo po Antrojo pasaulinio karo, plečiantis ir tobulėjant visuomenės nuomonės apklausų metodologijai ir politikos moksluose prasidėjus vadinamajai biheivioristinei (biheiviorizmas) revoliucijai. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Vakarų Europos šalyse pradėti leisti šios srities moksliniai periodiniai leidiniai, Mičigano, Yale’io, Stanfordo universitetuose, Masačusetso technologijos institute atsirado doktorantūros programos. Šie procesai padarė įtaką ir Trečiojo pasaulio (pavyzdžiui, Indijos) šalių mokslui. Mokslininkai siekė išsiaiškinti, pavyzdžiui, kodėl vienose buvusiose kolonijose demokratija žlugo, o kitose suklestėjo. Vienas svarbiausių darbų, lėmęs politinės elgsenos lyginamųjų tyrimų atsiradimą, buvo Jungtinių Amerikos Valstijų politologų G. A. Almondo ir S. Verbos veikalas Pilietinė kultūra (The Civic Culture 1963), konceptualizavęs politinės kultūros sąvoką ir empiriškai pagrindęs demokratijai palankių politinių nuostatų modelį. Reikšmingą įtaką politinės elgsenos tyrinėjimui padarė Jungtinių Amerikos Valstijų politologo R. Ingleharto veikalai Tylioji revoliucija (The Silent Revolution 1977), Kultūrinis pokytis pažengusioje industrinėje visuomenėje (Culture Shift in Advanced Industrial Society 1990) ir kiti, kuriuose įrodomas poindustrinės visuomenės perėjimas nuo materialių prie postmaterialių vertybių ir plėtojama žmogiškosios raidos teorija, aiškinanti teigiamą ekonominės plėtros ir demokratinių vertybių ryšį. Politinę elgseną tyrinėjo ir Jungtinių Amerikos Valstijų politologas R. Putnamas veikaluose Kad demokratija veiktų (Making Democracy Work 1993) ir Žaidžiant boulingą vienam (Bowling Alone 2000). Vienas svarbiausių politinės elgsenos tyrimų objektų yra piliečių politinis angažuotumas ir gebėjimai. Ankstyvųjų tyrimų (Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo P. F. Lazarsfeldo, politologų A. L. Campbell, Ph. Converse’o ir kitų) rezultatai parodė, kad paprastų piliečių politinio išprusimo, aktyvumo ir gebėjimo racionaliai vertinti politinius procesus lygis visiškai neatitinka demokratinio piliečio teorinio idealo. Vis dėlto vėlesni tyrimai (R. Ingleharto, Jungtinių Amerikos Valstijų politologo R. Daltono) parodė, kad kylant išsilavinimo lygiui kyla ir piliečių domėjimasis politika bei jų politinės žinios. Politinės psichologijos ir racionalaus pasirinkimo teorijos atstovai įrodė, kad žmonės turi pakankamai informacijos, kad galėtų suformuoti savo politines pažiūras ir priimtų protingus politinius sprendimus, pasinaudodami kognityvinėmis schemomis ir iš draugų, kaimynų, politinių partijų ar politinių lyderių gaunama informacija. Svarbi politinės elgsenos studijų tema yra rinkiminio elgesio aiškinimas. Jame išskiriamos politinės psichologijos, politikos sociologijos ir politinės ekonomijos mokyklos. Nuo 20 a. pabaigos Vakarų visuomenėse silpnėjančios klasinės balsavimo tendencijos ir partinė identifikacija sumažino politinės psichologijos ir politikos sociologijos mokyklų įtaką. Tyrėjai labiau susidomėjo trumpalaikiais veiksniais (pavyzdžiui, kandidatų įvaizdžiu, rinkėjų nuostatomis specifinių problemų atžvilgiu, ekonominės padėties vertinimu ir svarba). Politinio dalyvavimo tyrimuose daugiausia bandoma nustatyti piliečių aktyvumo skirtumus – kodėl vienose demokratinėse valstybėse piliečiai aktyvesni ir kodėl toje pačioje šalyje tam tikros socialinės grupės aktyviau dalyvauja politiniuose procesuose. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas ir politologas M. Olsonas veikale Kolektyvinio veiksmo logika (The Logic of Collective Action 1965) siūlė politinį dalyvavimą aiškinti per sąnaudų ir naudos prizmę. Jis teigė, kad mažosios grupės turi daugiau paskatų veikti kolektyviai nei didelės. S. Verbos su kitais politologais suformuluotame pilietinio savanoriškumo modelyje išskiriami politinio aktyvumo 3 pagrindiniai veiksniai: turimi ištekliai (pavyzdžiui, laikas, išsilavinimas, pajamos), domėjimasis politika ir įsitraukimas į socialinius tinklus. Nuo 20 a. pabaigos diskutuojama, ar poindustrinėse visuomenėse nyksta politinis dalyvavimas. Pastebima, kad mažėja konvencinių dalyvavimo formų (balsavimo rinkimuose, partinės narystės ir kitų) patrauklumas, bet didėja nekonvencinių dalyvavimo formų (dalyvavimo demonstracijose, peticijų pasirašymo, politizuoto vartojimo ir kitų) svarba.
Politinės elgsenos tyrimai parodė, kad gali būti skiriami ilgalaikiai ir trumpalaikiai veiksniai, darantys įtaką žmogaus politinei orientacijai. Didžiausią įtaką (dažnai visam gyvenimui) daro šeimos aplinkoje suformuotos ideologinės vertybės, taip pat ilgalaikė būna mokytojų, bendraamžių įtaka. Trumpu laikotarpiu (pavyzdžiui, per rinkimus) yra didelis žiniasklaidos, kartais rinkimų agitacijos poveikis. Didelę reikšmę turi krašte ar regione susiklosčiusi politinė kultūra (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje veikia iš esmės tokios pačios politinės institucijos ir įstatymai, bet gyventojų politinė elgsena labai skiriasi), partinė sistema. Žmonių politinė orientacija neretai susijusi su jų religine ar etnine tapatybe.
LIETUVOJE politinę kultūrą yra tyrinėję M. Degutis, J. Palidauskaitė, visuomenės politines vertybes – V. Gaidys, A. Ramonaitė, A. Savicka, R. Žiliukaitė, elito nuostatas – I. Matonytė, rinkiminį elgesį – M. Degutis, A. Krupavičius, A. Ramonaitė, D. Žeruolis, politinį dalyvavimą – J. Imbrasaitė, A. Ramonaitė, R. Riekašius, R. Žiliukaitė.
715
politinis veikimas; politinis elgesys; politinis dalyvavimas; rinkiminis elgesys