poltinė geogrãfija, visuomeninės geografijos šaka, tirianti erdvės (teritorijos) poveikį politiniams procesams ir būdus, kuriais erdvinės struktūros jiems daro įtaką. Tradiciškai politinė geografija tiria valstybės erdvę bei jos svarbą, vietą tarptautinėje politikoje, šalies vidaus politinius administracinius vienetus; ieško gyventojų, valdžios ir erdvės ryšių. Politinės geografijos atsiradimas siejamas su karinėmis ir politinėmis priežastimis bei pasekmėmis, t. y. valstybių geografine padėtimi, teritorijomis, sienomis, gyventojų tautine sudėtimi ir jų politinėmis pažiūromis, politiniais judėjimais. Politinės geografijos pradininku laikomas vokiečių geografas F. Ratzelis, kuris politinės geografijos pagrindus išdėstė knygoje Politinė geografija (Politische Geographie 1897). Knygoje dominuoja gyvenamosios erdvės plėtimo idėja, kuri atvirai siejama su tautos kultūros augimu. Politinės geografijos svarba ypač išaugo po I pasaulinio karo, kai Versalio taikos sutartimi buvo nubraižytas naujas Europos politinis žemėlapis, politinė geografija buvo įtraukta į didžiųjų valstybių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programas. Politinės geografijos teorija pasinaudojo nacių valdoma Vokietija, plėsdama savo teritorijas arba reikšdama teritorines pretenzijas; ji buvo svarbi ir Šaltojo karo metu. 21 a. politinės geografijos teorija naudojama valstybių vidaus administracinių teritorinių vienetų, tarptautinių santykių strategijos projektuose.
Lietuvoje politinė geografija pradėjo formuotis 20 a. 3 dešimtmetyje. Pradininkas – K. Pakštas, parašęs knygą Baltijos Respublikų politinė geografija (1929). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje politinės geografijos specialistai (R. Baubinas, V. Daugirdas, E. Kriaučiūnas, V. Petrulis, S. Vaitekūnas ir kiti) tyrė Lietuvos geografinės padėties, teritorijos ir sienų, jos regionų, rinkimų ir tarptautinės padėties ypatumus.
2764