poltinė kultūrà, vertybių sistema, kurią sudaro idėjos, normos, principai, tradicijos, papročiai, įsitikinimai, lemiantys žmonių politinę elgseną ir politinės sistemos, politinių institutų įgaliojimų, jų funkcionavimo ir sąveikos sampratą. Tautos politinę kultūrą formuoja religija ir dora, nacionalinis charakteris ir mentalitetas, visuomenės socialinė struktūra, kolektyvinė istorinė atmintis, aplinka (gretimos tautos ir šalys), išorinė orientacija, modernizacijos lygis (raštingumas, technologijos, urbanizacija) ir kita. Skiriami politinės kultūros elementai – politinė patirtis, politinė sąmonė ir politinė elgsena. Politinės patirties pagrindą sudaro politinės žinios, politiniai įsitikinimai, politinės vertybės, politiniai įvykiai, politiniai vaidmenys, politiniai simboliai, mitai, tradicijos. Politinės sąmonės pagrindą sudaro rinkimų proceso kultūra, biurokratijos subkultūra, t. p. žmonių požiūris į politinę sistemą, politinį režimą, normatyvinę sistemą, politines institucijas. Šis požiūris dažniausiai yra pastovus, o viešoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas ir pavienius politikus nuolat kinta. Politinės kultūros dažniausiai skiriasi viena nuo kitos, nes joms poveikį daro įvairios religijos, socialiniai, ekonominiai veiksniai, institucinės normos, susiklosčiusios tradicijos ir kita.
Politinės kultūros tyrimais bandoma nustatyti politinių nuostatų, vertybių ir demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąsajas. Šiuolaikinių politinės kultūros tyrimų pagrindus suformavo Jungtinių Amerikos Valstijų politologai G. A. Almondas ir S. Verba veikale Pilietinė kultūra (The Civic Culture 1963). Politinę kultūrą jie apibūdino kaip visuomenės narių pažintines, emocines ir vertinamąsias orientacijas į politikos objektus. G. A. Almondas ir S. Verba išskyrė politinės kultūros 3 tipus: parapinę (provincinę, arba periferinę), priklausomąją (paklusniąją, pavaldžiąją, arba subjektyviąją) ir dalyvavimo. Kaip tam tikrą mišrų priklausomosios ir dalyvavimo politinės kultūros tipą jie įvardijo pilietinę kultūrą, lemiančią politinės sistemos stabilumą. Parapinėje politinėje kultūroje dažnai politinės orientacijos susipina su ekonominėmis, religinėmis pažiūromis, piliečiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nėra specializuotų politinių vaidmenų (tokia politinė kultūra būdinga tradicinei politinei sistemai, pvz., Afrikos gentyse). Priklausomoji politinė kultūra dažniausiai būdinga centralizuotai autoritarinei visuomenei, kur žmonės suvokia valdžios autoritetą, jį vertina teigiamai arba neigiamai, bet jų nuomonė grindžiama daugiau jausmais ir asmeniniais vertinimais nei informacija, jie linkę būti pasyvesniais (šis tipas buvo būdingas feodalinėse visuomenėse, moderniais laikais – Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių). Dalyvavimo politinė kultūra pasižymi aiškia visuomenės narių orientacija į politinę sistemą, politines ir administracines struktūras, politinius procesus (tokia politinė kultūra būdinga demokratinėms valstybėms). G. A. Almondas politinę kultūrą t. p. skirsto į homogeninę, arba integruotą (dauguma politinio proceso dalyvių pripažįsta egzistuojančios politinės sistemos principus, bendras politinės elgsenos normas, vertybes), fragmentinę (piliečiai ar pavienės socialinės grupės nesutaria dėl esminių vertybių), ikiindustrinę mišriąją (būdinga tradicinių ir vakarietiškos kultūros elementų perėmusių institucijų, normų ir orientacijų įvairios kombinacijos), totalitarinę (dirbtinai kuriamas homogeniškumas). Politinę kultūrą dar galima skirti į tradicinę, buržuazinę demokratinę ir socialinę demokratinę. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja profesionali (būdinga politikams ir politinių partijų aktyvistams) ir masinė (būdinga daugumai piliečių), vyraujanti ir pavienių grupių (pvz., jaunimo, inteligentijos, darbininkų) politinė kultūra, t. p. etnoregioninės (tautinių mažumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms dažnai būdinga kelios, kartais labai skirtingos etnoregioninės politinės subkultūros.
Politinės kultūros sampratos elementų aptinkama Aristotelio, Platono, Ch. L. de Montesquieu, M. Weberio, A. de Tocqueville’io veikaluose. Platonas kėlė valstybės ir ją atitinkančio žmogaus klausimą ir teigė, kad žmonių būdų yra tiek pat rūšių, kiek ir valstybės santvarkų, o šios turi remtis atitinkama piliečių sielos organizacija. Pirmasis politinės kultūros sąvoką pavartojo J. G. Herderis veikale Idėjos apie žmonijos istorijos filosofiją (Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit 4 dalys 1784–91), aptardamas senovės hebrajų ir graikų kultūras. Čia politinė kultūra suvokiama kaip socialinės kultūros dalis, kurią lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Pasak J. G. Herderio, politinės kultūros pagrindą sudaro klimatas, tautos charakteris ir politinė sandara, apimanti įstatymus, valdymo principus, pilietines tradicijas ir idealus. 19 a. politikos ir kultūros santykiai buvo aiškinami vartojant tautinio charakterio sąvoką. Teigta, kad tautinis charakteris formuojasi istorijos eigoje ir lemia atskirų žmonių grupių (tautų, arba nacijų) pažiūras ir elgseną.
LIETUVOJE politinę kultūrą yra tyrinėję M. Degutis, A. Juozaitis, J. Palidauskaitė, R. Povilionis, J. Šmulkštys, G. Vitkus, F. Žigaras.
politinė patirtis; politinė sąmonė; pilietinė kultūra; tautinis charakteris