poltinė mobilizãcija, žmonių, materialių ir kultūrinių išteklių sutelkimas bei naudojimas politikos subjekto (valstybės, politinės partijos, judėjimo) tikslams pasiekti. Dažniausiai pasireiškia pastangomis užsitikrinti (propagandos priemonėmis, pasitelkiant politinio lyderio autoritetą, manipuliuojant informacija, organizuojant mitingus, maršus, eitynes, demonstracijas ir kitais būdais) piliečių masinę paramą, noru perimti finansinių, informacinių išteklių kontrolę, pakeisti nusistovėjusį politinių jėgų pasiskirstymą. Politinė mobilizacija dažniausiai yra vadinamosios protesto politikos dalis ir gali būti spontaninė (socialinis reiškinys, kai vyrauja emocijos) arba organizuota (racionalus politinių lyderių ar grupių išskaičiavimas).
Politinė mobilizacija plačiau pradėta tirti 20 a. antroje pusėje kaip sociologijos ir politologijos objektas. Iš pradžių nagrinėta kolektyvų elgsena, individų mobilizacija. Vėliau susidomėta visuomenės makrolygiu, manyta, kad pirminės politinės mobilizacijos sąlygos susiklosto plėtojantis urbanizacijai ir industrializacijai, visuomenės komercializacijai − kai didėja gyventojų raštingumas ir žiniasklaidos įtaka, o senieji socialiniai, ekonominiai ir psichologiniai ryšiai ỹra, žmonės pradeda ieškoti naujų socializacijos formų, suaktyvėja naũjos visuomenės grupės. Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų politologo S. Ph. Huntingtono, politinė mobilizacija yra būtina modernizacijai ir nacionalinei valstybei atsirasti, o vienas svarbiausių visuomenės plėtros elementų yra efektyvi partinė sistema, galinti struktūriškai suvienyti žmones, norinčius dalyvauti politikoje. Šis požiūris ilgainiui pradėtas kritikuoti, nes politinę mobilizaciją vaizdavo kaip tam tikromis sąlygomis neišvengiamą, iš anksto nulemtą procesą, neaiškino, kas individą priverčia įsitraukti į politinį procesą. Ši teorija ignoravo faktą, kad politinė mobilizacija pasireiškia t. p. organizacine parama partijoms ir kitoms grupėms, kurios priešinasi modernizacijai, vieningos valstybės kūrimuisi, centrinės valdžios įtakos plitimui periferijoje ir, pvz., buria regioninę kultūrą puoselėjančias organizacijas (vadinamoji gynybinė mobilizacija). Vėliau tyrimų laukas plėtėsi. Nagrinėta socialinių grupių vidaus ryšių (pvz., pastebėta, kad stiprus grupės vidinis ryšys labai sumažina mobilizacines išlaidas), politinių, socialinių, ekonominių, psichologinių išteklių panaudojimo (pirmiausia šalies parengimo karui aspektu), partijų ir kitų grupių organizacinių strategijų įtaka mobilizacijai. Pripažinta, kad socialiniai pokyčiai ir nauji konfliktai tampa politiškai svarbūs tik tada, kai jų teigiamas ar neigiamas ypatybes svarbiomis pripažįsta centrinis arba regioninis politinis elitas (jis kai kuriuos socialinius pokyčius iškelia į politinį lygmenį, bet į daugumą pokyčių ir problemų neatsižvelgia) ir juos naudoja mobilizaciniams tikslams, t. y. politinė mobilizacija dažniausiai yra ne visuomenės plėtros objektyvus padarinys, bet politinių žaidimų rezultatas.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje politologijos ir sociologijos vertinimu, vienas svarbiausių veiksnių, galinčių mobilizuoti kurią nors visuomenės dalį, priversti ją keisti elgesio stereotipus ir vertybes, yra mobilizuojančio subjekto (moderniame pasaulyje – dažniausiai politinės partijos) veikla. Pvz., daugelis sociologinių tyrimų parodė, kad nacių judėjimo sėkmė 1933 labiau priklausė nuo būdo, kuriuo jų ideologija buvo patraukliai pateikta, propagandos ir gero partinio darbo organizavimo ir mažiau nuo to, kokius sunkumus turėjo įveikti 20 a. 3–4 dešimtmečio Vokietijos visuomenė (t. y. ne nuo objektyvių sąlygų). Šių ir panašių tyrimų išvadas greitai pradėta įgyvendinti praktiškai. 21 a. pradžioje ypač pastebima daugelio socialinių judėjimų profesionalizacija. Įvairios tarptautinės organizacijos, pvz., Amnesty International, Greenpeace, tampa panašios į biurokratizuotas pelno siekiančias tarptautines verslo bendroves, pasitelkiančias aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie gali detaliai racionalizuoti organizacijos mobilizacinės veiklos strategiją. 21 a. pradžioje ir toliau ieškoma visuomenėje slypinčių politinės mobilizacijos išteklių, ypač domimasi naujais požiūriais, tikėjimais, kultūrinėmis srovėmis, kitais socialinės psichologijos reiškiniais, kurie gali paskatinti kolektyvinę žmonių veiklą.