poltinė modernizãcija, naujų politinių institutų, visuomeninio gyvenimo normų, vertybių diegimas siekiant sukurti kokybiškai naują valstybę. Politinės modernizacijos terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie tradicinės visuomenės virsmą industrine ir demokratine valstybe. Proceso svarbiausi bruožai dažniausiai yra valdžių atskyrimas, daugiapartiškumas, vietinės savivaldos tobulinimas, gyventojų įvairių grupių aktyvesnis dalyvavimas politikoje. Skiriami 2 tipai: savita, arba spontaninė, politinė modernizacija, kurios varomoji jėga yra visuomenės viduje vykstantys procesai (Vakarų Europos šalys, Jungtinės Amerikos Valstijos), ir antrinė politinė modernizacija, būdinga šalims, kurios savo atsilikimą bando įveikti plačiai taikydamos išsivysčiusių, pažangių šalių patirtį. Antruoju atveju labiausiai stengiamasi plėtoti sociokultūrinius ryšius su pažangių, šiuolaikinių technologijų, industrinės ir postindustrinės kultūros centrais.
Daug politinės modernizacijos teorijų atsirado po 20 a. pasaulinių karų. Jų tikslas buvo rasti geriausius būdus, kaip integruoti po dekolonizacijos susikūrusias naujas menkai išsivysčiusias valstybes į globalią pasaulio bendruomenę. Pirmiausia siūlyta Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalims aprobuoti išsivysčiusiose šalyse laiko patikrintus politinius institutus (parlamentą, daugiapartinę sistemą, visuotinius alternatyvius rinkimus ir kitus) ir vertybes (ekonominę ir politinę laisvę, individualizmą), t. p. aktyviai bendradarbiauti su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Toks politinės modernizacijos būdas nedavė greitų ir pozityvių rezultatų. Daugelyje naujų valstybių kilo etniniai ir gentiniai karai. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio politinę modernizaciją tiriantys mokslininkai daugiau gilinosi į atskirų šalių specifiką, jų istorinės raidos ir kultūros savitumus, daugėjo tvirtinimų, kad demokratizacija nėra būtina ekonomikos plėtros sąlyga. Svarbesniu veiksniu pradėta laikyti politinį stabilumą. Vienų politologų teigimu, politinę modernizaciją gali vykdyti ir griežti, bet politiškai tvirti autoritariniai režimai. Kaip sėkmingi tokio būdo pavyzdžiai buvo nurodoma Brazilija, Čilė, Filipinai, Malaizija, Korėjos Respublika, Taivanas. Kiti, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų politologas S. Ph. Huntingtonas, manė, kad politinės modernizacijos siekiančių šalių politinio nestabilumo svarbiausia priežastis yra didels gyventojų mobilizacijos (aktyvesnio, nei tradicinėje visuomenėje, žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime) ir menkos visuomenės institucionalizacijos konfliktas. Šias politinės modernizacijos teorijas praktiškai gana sėkmingai pritaikė Kinija, kuri atsisakė politinio liberalizmo ir nediegė Vakarų šalių politinių institutų. Kinijos politinė modernizacija vyksta ekonomikos srityje plėtojant iš dalies atvirą pasauliniam ūkiui rinkos ekonomiką, tuo pat metu išsaugant komunistų partijos valdžią, kuri laikoma politinio stabilumo garantu. 20 a. antros pusės įvairių šalių politinės modernizacijos praktika parodė, kad nerealu sukurti vieną optimalų politinės modernizacijos modelį, svarbiau yra sukurti sąlygas, kurios leistų šio modelio ieškoti ir nuolatos jį koreguoti. Pasirinkto modelio kokybę atspindi naujų politinių institutų gebėjimas išlaisvinti nuo politinės kontrolės daugumą ekonomikos sričių, kurti atvirą, griežtais teritoriniais ir profesiniais ryšiais nesusietą socialinę struktūrą, atvirą ir daugiau ar mažiau sąžiningą politinę kovą garantuojančią kultūrą, efektyvią vietos savivaldą, kuri realiai pakeistų tradicinį biurokratinį centralizmą. 21 a. pradžioje vieni didžiausių politinės modernizacijos iššūkių yra bandymai modernizuoti Irako ir ypač tradicinę Afganistano visuomenę.