poltinė nepriklausomýbė, valstybės suvereniteto sudėtinė dalis, kuri pasireiškia tuo, kad valstybės valdžia yra nepavaldi užsienio valstybėms, kitoms išorinėms jėgoms, vykdo savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Valstybingumo svarbiausias kriterijus. Politinė nepriklausomybė apima valstybės valdžios teisę savo nuožiūra nustatyti santykius su užsienio valstybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, laisvai pasirinkti ir plėtoti šalies politinę, teisinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę sistemą, leisti įstatymus, atitinkančius jos interesus, valdyti šalies karines pajėgas, teisėsaugos institucijas, kitas valstybines tarnybas.
Tarptautinėje teisėje skiriama politinė nepriklausomybė de facto (valstybės valdžios realiai vykdoma šalies teritorijos ir gyventojų efektyvi kontrolė, palaikanti teisinę tvarką) ir de jure (užsienio valstybių suteiktas tarptautinis pripažinimas). Tarptautinės teisės normos saugo visų egzistuojančių valstybių politinę nepriklausomybę: tarptautiniai santykiai turi būti plėtojami visų valstybių lygybės pagrindu, visos valstybės turi nesikišti į kitų valstybių reikalus, kiekviena valstybė neprivalo toleruoti bet kokio užsienio jėgų kišimosi į jos reikalus, turi teisę priešintis tokiam kišimuisi ir nebūti priklausoma nuo jo, neturi būti verčiama sudaryti tarptautines sutartis (bet kokie valstybės tarptautiniai įsipareigojimai turi būti prisiimami laisva valia).
Politinė nepriklausomybė kaip teisinė kategorija yra absoliuti ir neribojama, bet faktiniuose tarptautiniuose santykiuose (pvz., prekybos, energetikos sferose) vienos valstybės gali būti objektyviai priklausomos nuo kitų ir atsižvelgti į tai priimdamos užsienio ir vidaus politikos sprendimus.
nepriklausomybė; de facto; de jure