poltinė sistemà, politiniame procese dalyvaujančių valstybinių institutų, partijų, organizacijų ir visuomeninių grupių, šį dalyvavimą ir dalyvių tarpusavio santykius reguliuojančių taisyklių ir normų visuma.
Politinės sistemos sudėtinės dalys
Kiekviena politinė sistema savita, bet visos turi tarpusavyje susijusių sudėtinių dalių, tarp kurių svarbiausios yra visuomenė (ją sudaro žmonių grupės, turinčios sutampančius arba priešingus interesus), interesus įvardijančios ir jiems atstovaujančios organizacijos, valstybės valdžios institutai (turi interesų tenkinimo monopolį, įtikinėjimo ir prievartos priemonių), politinės sistemos dalių funkcionavimą ir tarpusavio sąveiką reguliuojančios formalios ir paprotinės normos, valstybinių institutų ir partijų veiklos kryptį nustatanti politinė strategija ir ideologija, valstybes ir partijas siejančios tarptautinės organizacijos (vykstant globalizacijai jų reikšmė didėja). Kiekviena politinė sistema turi ribas (jas žymi pilietybė, teritorija, nuosavybė) ir sąveikauja su nepolitinėmis subsistemomis (pvz., ekonomine sistema).
Sąvokos atsiradimas
Politinės sistemos sąvoką mokslininkai pradėjo vartoti 1953 (daugeliu atvejų ji pakeitė anksčiau dažniau vartotą valstybės sąvoką). Naujos sąvokos (ir požiūrio) atsiradimą daugelis sieja su 20 a. intelektualų propaguojama sistemos idėja (reiškinys primena 17 a. visuotinį žavėjimąsi mechanizmo, 19 a. – evoliucijos idėjomis). Politinės sistemos idėja turėjo reikšmės svarbioms teorinėms įžvalgoms, kad visuomenės gyvenimą galima tirti išskiriant ne tik politinę, bet ir ekonominę ar kultūrinę sistemą, kad politinę sistemą reikėtų tirti atskirai nuo kitų sistemų, šios įvairios sistemos turėtų veikti viena kitą ir šis poveikis gali būti svarbus tiek joms, tiek visai visumai. Politinės sistemos idėja leidžia nagrinėti politinį gyvenimą daugeliu aspektų, nepriklausomai nuo to, kaip tyrėjai įsivaizduoja politinį gyvenimą ar politinę sistemą, nes tyrimo objektu turi būti tokie politinio gyvenimo elementai, kuriuos sietų natūralus ryšys ir kurių pokyčiai darytų įtaką kitoms sistemos dalims (kitaip jie nesudarys sistemos).
Politinių sistemų įvairovė ir klasifikavimas
Įvairiais laikais pasaulyje buvo ir yra daugybė politinių sistemų (moderniame pasaulyje politinės sistemos svarbiausias tipas − nacionalinė valstybė, t. p. svarbios viršnacionalinės, pvz., valstybių sąjunga, ir subnacionalinės politinės sistemos, pvz., savivaldybė, kaimo bendruomenė).
Klasifikuoti politines sistemas bandyta nuo seno. Viena pirmųjų (ir labiausiai paplitusi) yra Platono ir Aristotelio teorija, politinės sistemos svarbiausiu bruožu laikanti valstybės valdymo formą ir valstybes skirstanti pagal valdančiųjų skaičių (pagal Platoną − aristokratija, timokratija, oligarchija, demokratija ir anarchija, pagal Aristotelį – monarchija, aristokratija ir politija). Viduriniais amžiais N. Machiavelli ir kiti skyrė suvereno valdžią ir respubliką. Tipologijos, paremtos valdančiųjų skaičiumi arba valstybių formaliomis struktūromis, iš esmės tapo beprasmiškos naujaisiais laikais, kai beveik visuotiniu (nors dažnai tik formaliu) standartu tapo demokratinis valdymas, daugelio valstybių institucinė sąranga supanašėjo, bet skiriasi (dažnai radikaliai) politinė praktika. Kitaip (daugelis mano, kad geriausiai) politines sistemas klasifikavo K. Marxas − pagal gamybos priemones kontroliuojančią ir šiuo pagrindu valstybinę valdžią turinčią klasę. 20 a. pradžios italų teoretiko G. Moscos nuomone, visos valdžios yra užslėpta oligarchijos forma, visose politinėse sistemose valdžia priklauso politiniam elitui. Vokiečių sociologas M. Weberis manė, kad yra 3 svarbiausi valdžios tipai: charizmatinis (valdo asmuo, kurį daugelis laiko turinčiu valdyti tinkamų išskirtinių savybių), tradicinis (pvz., monarcho autoritetas yra istorinė tradicija) ir racionalus teisinis (valdžios autoritetas kyla iš racionaliai apsvarstytos teisinės tvarkos). M. Weberio tipologija ir dabar tinka tiriant naująsias nevakarietiškas politines sistemas, bet daugelio politinių sistemų pagal ją analizuoti neįmanoma.
Daugelis tyrėjų mano, kad pradedant tirti politines sistemas pirmiausia būtina išanalizuoti būdus, kuriais valdžia įgyjama, perduodama, vykdoma ir kontroliuojama. Valdžios perdavimas yra viena svarbiausių visų politinių sistemų problemų, nes jei valdžios tęstinumas nutrūksta, bet kuri politinė sistema patiria įtampą, nusistovėjusi tvarka suyra ir daugelis nemato ateities (neretai dėl neišvengiamai kylančios pretendentų į valdžią tarpusavio kovõs tokios krizės baigiasi politinės sistemos išnykimu). Pagal valdžios perėmimo tipą naujausiųjų laikų tyrėjai politines sistemas linkę skirstyti į turinčias paveldimą valdžią, konstitucijoje numatyta tvarka perimamą valdžią, rinkimų būdu perimamą valdžią, jėga perimamą valdžią. Politinės sistemos išlikimo požiūriu pavojingiausia, kai valdžia paimama jėga (revoliucija, valstybės perversmas, terorizmas). Vidaus konfliktų priežastys įvairios. Jų būna visose politinėse sistemose, bet kai kurios ilgą laiką išvengia didesnių vidaus nesutarimų. Viena tokių grupių yra naujausiųjų laikų totalitarinės ar autoritarinės valstybės, turinčios veiksmingą karinės, ekonominės ir politinės jėgos monopolį ir efektyvią socialinės kontrolės formą. Kitą grupę sudaro konstitucinės demokratijos, kuriose įstatymiškai numatyta galimybė valdžią perduoti konkrečius reikalavimus atitinkantiems politiniams priešininkams.
Politinės sistemos esminis bruožas ne tik valdžios įgijimo, bet ir valdžios įgyvendinimo požiūriu yra jėga. Šiuo aspektu skiriamos autokratinės (valdžia sukoncentruota viename centre, juo gali būti diktatorius arba grupė asmenų, pvz., partijos lyderiai) ir neautokratinės (yra keletas valdžios centrų) politinės sistemos. Kartais jas sunku atskirti, nes, pvz., daugelyje dabartinių autoritarinių valstybių yra konstitucinei demokratijai būdingų institutų (parlamentai, partijos, rinkiminės procedūros), bet autoritariniuose režimuose šie institutai nėra savarankiški galios centrai, valdžia visada sutelkta vienose rankose. Gali būti ir mišrių formų, kuriose derinami pavieniai abiem tipams būdingi elementai. Jie tiksliausiai klasifikuojami tiriant jėgos pasiskirstymą, slypintį už formalių struktūrų.
Politinės sistemos funkcionavimą lemiantys veiksniai
Politinės sistemos funkcionavimui ir plėtrai turi įtakos daug veiksnių, pvz., socialinė, kultūrinė aplinka, ekonominė organizacija, vyraujančios filosofinės srovės, geografija, klimatas, istorinės aplinkybės. Ne kartą ieškota modelio, kuris leistų supaprastintai išreikšti politinės sistemos pokyčiams turinčius įtakos dėsningumus (pvz., K. Marxas atkreipė dėmesį į reikšmingą politinės ir ekonominės plėtros priklausomybę), bet toks monistinis požiūris pripažintas netinkamu. Svarbiausia problema kyla dėl to, kad politinės sistemos plėtrą ne tik veikia daug veiksnių, bet tų veiksnių kombinacijos kiekvienoje visuomenėje skiriasi, be to, politiniai pokyčiai yra ne tik reakcija į objektyvias priežastis (pvz., ekonomines jėgas), bet ir sąmoningo žmonių apsisprendimo pereiti prie tam tikros valdymo formos rezultatas. Naujausiųjų laikų politinės sistemos nuolat kinta (20 a. subyrėjo kelios didžiosios imperijos, 2 pasauliniai karai radikaliai pakeitė tarptautinę valstybių sistemą), bet pavyzdžių gausa nepadėjo mokslininkams sukurti politinius pokyčius paaiškinančios teorijos.
Stabilios ir nestabilios politinės sistemos
Bandoma skirti stabilias ir nestabilias politines sistemas. Nestabiliomis laikomos tos, kuriose ryškus koks nors (etninio, ideologinio ir kitokio pobūdžio) vidaus konfliktas. Vienu svarbiausių veiksnių, padedančių tokią krizę įveikti, yra politinio elito konsolidacija (dauguma revoliucijų kilo ne dėl nepakeliamo gyvenimo, bet dėl to, kad vyriausybės prarado tikėjimą tuo, ką daro). Stabiliomis laikomos politinės sistemos, kurios per krizes išvengia didelių vidaus konfliktų. Istorijoje žinomi keli tokių politinių sistemų tipai, pvz., despotiškos monarchijos, militaristiniai režimai, kitos autoritarinio valdymo sistemos (vienas ryškesnių pavyzdžių – 19 a. antros pusės Japonija, tradicinę visuomenę sėkmingai pakeitusi pramonine valstybe). Vakarų visuomenėje didelę socialinę ir ekonominę įtampą (naujų politinių filosofijų įsigalėjimą, demografinius pokyčius, pramonės ir technologijų sparčią plėtrą) sėkmingai išgyveno daugelis demokratijų, kuriose buvo sukurti atstovavimo institutai, galintys reaguoti ir kintantys veikiami visuomenės ir ūkio plėtros.
Politinių sistemų tyrimo uždaviniai
21 a. pradžioje pripažįstama, kad vienas svarbiausių politinių sistemų tyrimo uždavinių yra kaip galima tiksliau nusakyti tas politinių sistemų pokyčių prielaidas ir sąlygas, kurios garantuoja tolygią ir taikią žmonių visuomenės plėtotę.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos aukščiausios valstybinės valdžios institucijos
Lietuvos Respublikos Prezidentas