poltinė socializãcija, politinės kultūros vertybių, politinės elgsenos standartų ir bendravimo normų sukūrimo, perdavimo, perėmimo ir išsaugojimo procesas. Siaurąja prasme politinė socializacija reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą, įgyvendinamą valstybinių institucijų, plačiąja prasme – ir visuomeninių institucijų (politinių partijų, žiniasklaidos, visuomeninių organizacijų ir kita). Skiriami politinės socializacijos 5 modeliai: akumuliacijos (vaikai fiksuoja suaugusiųjų pasaulio įvykius), mokymosi stebint (asmuo mokosi stebėdamas kitus tiesiogiai, pvz., vaikai stebi tėvus, arba netiesiogiai, pvz., asmuo stebi įžymybes per televiziją), socialinio mokymosi (pabrėžiama bausmių ir apdovanojimų reikšmė mokantis), psichoanalitinis (pabrėžiami jausminiai ryšiai ir vyravimo struktūra šeimoje), pažintinis raidos (pabrėžiamas augančio vaiko didėjantis gebėjimas vartoti abstrakčias sąvokas ir imtis vis sudėtingesnės socialinės veiklos). Politinė socializacija apima visas politinio mokymo rūšis (formalaus, neformalaus, valdomo ir stichinio), dėl kurių įsisavinamos politinės kultūros ir politinės elgsenos normos. Ilgesniu ar trumpesniu istoriniu laikotarpiu politinė socializacija garantuoja sąlyginį politinių kultūrinių normų ir politinės bendrijos narių elgsenos standartų vienodumą.
Politinės socializacijos pagrindas yra politinė kultūra, kurios perdavimo (transmisijos) procesą sudaro 3 tarpusavyje susiję etapai: palaikymas, transformacija ir naujos politinės kultūros sukūrimas. Politinės socializacijos raidos metu asmenybė įgyja politinę orientaciją ir elgsenos modelius. Politinė socializacija yra sudėtingas mokymo politinis ir kultūrinis procesas, vykstantis ir individualiu, ir politinės bendrijos lygmeniu. Politinės bendrijos lygmeniu politinė socializacija reiškiasi kaip kultūrinės transmisijos procesas, individualiu lygmeniu politinė socializacija apibrėžiama kaip mokymo procesas, kurio metu individas formuoja politinę pasaulėžiūrą ir savitą politinę tapatybę.
Skiriami pirminiai ir antriniai politinės socializacijos objektai. Prie pirminių priskiriama šeima, amžininkai, nepolitinės organizacijos. Jų poveikis dažniausiai yra užslėptas, apsiriboja esminių politinės tapatybės metodų kūrimu. Pirminių objektų tarpusavio santykiams būdinga aukštas personalizacijos laipsnis, nestruktūriškumas, jie sunkiai pasiduoda manipuliavimui ir valdymui. Antriniai politinės socializacijos objektai – mokykla, specializuotos politinės organizacijos, politinės partijos, reikšmingi politiniai įvykiai, t. p. ryšiai su politiniais veikėjais, politinės komunikacijos poveikis, politinės patirties perdavimas kitiems ir kita. Šių objektų poveikis yra aiškus, jų santykiai griežtesnės struktūros ir yra apibrėžiami politinių normų bei taisyklių. Antrinius objektus lengviau valdyti, jais manipuliuoti. Galima skirti kumuliatyviąją (pagrindiniai objektai veikia viena kryptimi) ir nekumuliatyviąją (pagrindinių objektų veiksmai nukreipti į skirtingų, kartais net prieštaringų politinės kultūros normų įgijimą) politinę socializaciją. Kumuliatyvioji politinė socializacija dažniausiai skatina homogeninės ir integralios politinės kultūros formavimąsi, nekumuliatyvioji politinė socializacija kuria fragmentinę politinę kultūrą, nulemdama politinės sistemos funkcionavimą.
Politinė socializacija prasideda ankstyvame žmogaus gyvenimo etape ir reiškiasi sudėtinguose jo ir visuomenės sąveikos procesuose. Žmogus ne tik yra politinės socializacijos objektas, bet ir pats veikia politinės socializacijos procesą, ypač vėlesniame savo gyvenimo etape. Daugelis tyrimų patvirtina, kad žmogaus politinės brandos metu stiprėja jo politinė orientacija, įgyta ankstesnės politinės socializacijos metu. Pirminės politinės tapatybės formos mažai kinta ir tai formuoja žmogaus politinę elgseną vėlesniame etape. Jei tokio adekvatumo nėra, gali atsirasti politinės socializacijos nuoseklumo stoka ir ištikti politinės tapatybės krizė. Pvz., 20 a. 4–5 dešimtmečių Vokietijoje ir vėliau pokomunistinėse šalyse iš piliečių buvo reikalaujama remti kitokias politines vertybes nei jų politinės socializacijos metu. Tai lemia piliečių intensyvių emocinių ryšių su egzistuojančia politine sistema išnykimą. Politinės sistemos legitimumas ir politinio palaikymo lygis tampa tiesiogiai priklausomi nuo jos galimybių pasiūlyti pagrindinių socialinių ir ekonominių problemų sprendimą bei garantuoti ekonominį augimą.
Politinės socializacijos sąvoką 1959 pirmą kartą pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas H. H. Hymanas veikale Politinė socializacija (Political Socialization).
politinis mokymas