poltinė utòpija, iracionali politinio proceso ir politinės sąmonės būsena. Politinė utopija trukdo vykdyti iš anksto numatytą politinį projektą, labai keičia jo galutinius rezultatus arba jų gavimą daro neįmanomą. Kitaip nei klasikinių socialinių utopijų atveju (jų autoriai suvokia, kad jos nuo pat sumanymo yra hipotetinės, t. y. pageidaujami, bet tik numanomi ateities projektai, ir todėl prieštarauja tikrovei; utopija), politinės utopijos atsiranda savaime, nepaisant politinių projektų autorių lūkesčių ir apskaičiavimų. Jų atsiradimą gali lemti politinių procesų tikimybinis pobūdis, nenumatytų (nors ir dėsningų) įvykių, netikėtų atsitiktinumų galimybė, tų procesų tikslų, priemonių, metodų, išteklių, valdymo, vykdymo ir kitų elementų suderinimo sudėtingumas, informacijos trūkumas arba iškraipymas ją perduodant ar interpretuojant, t. p. politinės valios, emocinių pradų poveikis įvykių eigai, charakterių, ambicijų susidūrimas. Iki galo neapgalvotas politinis projektas gali likti pradiniame jo rengimo etape dėl nepakankamos ar klaidingos informacijos, alternatyvių sprendimų konkurencijos, teorinių klaidų, t. p. nesant rimtos koncepcijos, kuri paaiškintų situaciją ir prognozuotų jos eigą. Išskirtinis politinės utopijos bruožas – siekis maksimaliai racionalizuoti iracionaliu tampantį politinį veikimą ir nenoras arba negebėjimas suprasti, kad toks siekis dėl objektyvių priežasčių neduoda pageidaujamų arba duoda nepageidaujamų ir nelauktų rezultatų. Sociologai politinę utopiją laiko viena specifinių visuomeninės sąmonės apraiškų. Dažnai politinių utopijų modeliuose regima galimybė modeliuoti ateities visuomenės įvairias politines, socialines ar technologines perspektyvas. Politinių utopijų modeliams būdinga futurologinis aspektas, kur susipina technologinės ir socialinės naujovės bei hipotezės. Klaidos (net ir labai rimtos) politikoje nelaikytinos politine utopija. Politinė utopija atsiranda, kai klaidos neatpažįstamos ir ypač kai jos pastebimos, bet nepripažįstamos ir netaisomos, o politinio projekto autoriai ir vykdytojai gyvena iliuzijų pasaulyje. Politikoje svarbu laiku suvokti politinės utopijos galimybę ir pripažinti utopinių pradų atsiradimą įgyvendinant politinį projektą. Nevalingų, netikėtų ir laiku nepastebėtų politinių utopijų pavojus padidėja visuomeninių ir politinių krizių, reformų, esminių istorinių pokyčių laikotarpiais. Moderniais laikais politinė utopija reiškia idealios visuomenės vaizdavimą nesiremiant racionaliais socialinės politinės raidos argumentais. Iliuzijų ir politinių utopijų pavyzdžiais gali būti neįgyvendinti projektai, nesėkmingos reformos, įvairūs komunistiniai, nacionalistiniai, separatistiniai judėjimai ir kita.
Politinės utopijos sąvoka išplito Th. More’ui 1516 išleidus veikalą Utopija (Utopia). K. Mannheimas politinėje utopijoje įžvelgė socialinės kritikos funkcijas siekiant visuomenei parodyti išeitį iš kritinių situacijų. L. Mumfordas teigė, kad politinės utopijos funkcija yra numatyti ateitį. Politinės utopijos sąvoka lėmė giminingų sąvokų susiformavimą: antiutopija, distopija (pesimistinis civilizacijos ateities matymas, modeliuojantis pasaulio sunaikinimą be jo atkūrimo, pvz., J. Zamiatino knyga Mes / My 1921), utopinis socializmas (pirmieji socialinės ir politinės lygybės įvaizdžiai, išnaudojimo panaikinimo teorijos, pvz., F. N. Babeufas, É.-G. Morelly veikalas Gamtos kodeksas / Code de la nature 1755), mokslinis komunizmas (20 a. bandymas prievarta įgyvendinti socialinės lygybės principus ir nuosavybės panaikinimą, pvz., V. Lenino veikalas Valstybė ir revoliucija / Gosudarstvo i revoliucija 1917).
2031
distopija