poltiniai institùtai, politinio proceso tvarką ir jo dalyvių bendradarbiavimą garantuojančios struktūros ir politinių santykių formos. Politiniai institutai glaudžiai susiję su socialiniais institutais ir dažnai sunkiai atskiriami. Politiniai institutai gali būti formalios organizacijos (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas, Didžiosios Britanijos Parlamentas, prefektūra) arba tam tikra politinė funkcija, susivienijimas (prezidento institutas, partija, asociacija, rinkimų sistema). Dažniausiai skiriamos politinių institutų grupės: atstovavimo, vykdomosios valdžios, teismų ir teisėsaugos institutai, tarptautinės organizacijos, istoriniai institutai.
Dėl politinių institutų (ir socialinių institutų) prigimties dauguma mokslininkų mano, kad nors juos kuria konkretūs sąmoningai veikiantys žmonės, jie labiau panašūs į stichiškai atsirandančius reiškinius ir buitiniu lygmeniu dažniausiai suvokiami kaip neatsiejama natūrali žmogaus gyvenimą supančios socialinės ir politinės aplinkos dalis. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje politinių institutų tyrimai labai išplėtoti, bet išlieka daug neatsakytų pamatinių šios srities klausimų, pvz., iš kur politiniai institutai atsiranda, kodėl visuomenės raidai būdingi politiniai institutai, kokie dėsniai ar taisyklės lemia politinių institutų išlikimą, kodėl jie išnyksta, kokią įtaką institutai daro politinei elgsenai ir politikai.
Pirmieji politiniai institutai susiję su žmonių saviorganizacija ir savivalda, t. y. su stichiniais procesais. Politinių procesų (pvz., judėjimų ar neramumų) plėtrai būdinga tam tikra tvarka, kryptis, lyderiai. Vėliau susikuria nuolatinės vadovaujančios grupės, reiškinys tampa vis labiau valdomas. Politiniai institutai kuriasi konkrečioms politinėms problemoms spręsti, pvz., skatinti kolektyvinius veiksmus, deleguoti jėgos įgaliojimus. Visuomenė kuria priemones, kuriomis ji bando išsaugoti ir apginti tai, kas yra gera, ir sukurti bei patobulinti tai, ko stokojama. Politiniai institutai retai laiku ir efektyviai išsprendžia jiems keliamus uždavinius, bet yra būtini ir neatsiejami nuo socialinės plėtros. Istorikai žmonių visuomenės raidos etapus dažniausiai skiria pagal tai, kaip keičiasi pagrindinių visuomenę valdančių politinių institutų sistema (pvz., kaip feodalinius institutus pakeičia kapitalistiniai), politinius ir karinius įvykius laiko istoriniais, kai jie susiję su svarbių politinių institutų pasikeitimu. Institucionalizacija t. p. laikoma svarbia modernizacijos proceso dalimi. Europoje itin intensyvi valstybių gyvenimo institucionalizacija vyko per pramoninę revoliuciją, kai žmonių gyvenimas pasidarė judresnis ir labai padidėjo šį procesą norinčios suvaldyti valstybės vaidmuo. Nauja institucionalizacijos banga kilo 20 a. pabaigoje buvusiose komunistinėse valstybėse kuriantis demokratinei visuomenei. Dauguma čia atsiradusių naujų politinių institutų buvo nusižiūrėta iš Vakarų demokratinių valstybių. 21 a. pradžioje Rytų ir Vidurio Europos regionas išsiskiria politinių institutų įvairove, bet tai nėra vienareikšmiškai pažangus procesas. Daug politinių institutų sunkiai arba visai neprigijo (pvz., daug profesinių sąjungų, lobistinių, interesų grupių veiklos formų), buvo dažnai keičiami. Regiono šalių politinių sistemų ir politinių institutų netobulumą rodo dažnas tam tikrų valdžios struktūrų ginčų sprendimas konstituciniame teisme. Dauguma piliečių naujos politinės sistemos neefektyvumą laiko neseniai įkurtų politinių institutų prasto funkcionavimo padariniu. Vienu svarbiausių demokratizacijos uždavinių išlieka problema, kaip sukurti paskatas ir tokį valstybės institutų tinklą, kuris leistų į politinį lygmenį iškelti įvairiapusius žmonių interesus.
Politinių institutų sistema ir funkcionavimas yra svarbus, bet ne vienintelis patenkinamo visuomenės gyvenimo veiksnys, sėkmingai visuomenės plėtrai t. p. svarbu socioekonominės sąlygos, kultūra, politinio valdymo ir kitokio politinio veikimo tradicijos.