poltiniai procèsai SSRS, Maskvõs procèsai, vienas SSRS valdžios represijų prieš kitaminčius pasireiškimų.
Pirmieji politiniai procesai
Pirmuosius politinius procesus pradėta rengti jau netrukus po Spalio perversmo (1917). Įvairių politinių partijų ir organizacijų nariai (pvz., 1922 Maskvoje vyko eserų partijos Centro komiteto narių teismo procesas) ar šiaip režimui nepritariantys piliečiai buvo teisiami už vadinamąją kontrrevoliucinę veiklą. Per Šachtų procesą (1928), vieną žymesnių 3 dešimtmečio politinį procesą, kaltinamieji, daugiausia Doneco akmens anglių pramonės specialistai, buvo kaltinami vadinamąja ekonomine kontrrevoliucija, t. y. ne tik kenkėjišku veikimu (ekonominiu sabotažu), bet ir organizuota pogrindine veikla. Kai kurie formaliai nepolitiniai teismo procesai iš esmės buvo politinio pobūdžio, nes siekė tam tikrų politinių tikslų.
A. Vyšinskis skaito Šachtų proceso nuosprendį (1928)
Maskvos procesai
Didžiausi politiniai procesai buvo trys Maskvos procesai, vykę J. Stalino ir jo šalininkų vykdomo Didžiojo valymo laikotarpiu. Jų tikslas buvo ne tik sukompromituoti ir fiziškai sunaikinti politinius varžovus (dažniausiai – senus bolševikus), bet ir įbauginti kitus potencialius oponentus. Per vadinamąjį Šešiolikos, arba trockininkų ir zinovjevininkų teroristinio centro, procesą (1936 08 19–24) visi 16 kaltinamųjų (G. Zinovjevas, L. Kamenevas, G. Jevdokimovas, I. Smirnovas ir kiti), apkaltintų įvairiais politiniais ir kriminaliniais nusikaltimais (S. Kirovo nužudymo suorganizavimu, pasikėsinimo į J. Staliną rengimu, šnipinėjimu ir panašiai), buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti. Nusikaltimų įrodymų faktiškai nebuvo, kaltinimai buvo grindžiami per tardymą smurtu išgautais kaltinamųjų parodymais ir jų tariamais prisipažinimais (kaltinamieji patys reikalavo sau griežčiausios bausmės).
fabriko darbininkai mitinge reikalauja nusprendžio trockininkų ir zinovjevininkų žudikų gaujai (1936)
Per vadinamąjį Septyniolikos, arba lygiagrečio antisovietinio trockininkų centro, procesą (1937 01 23–30) 13 šnipinėjimu, sabotažu ir kitais išgalvotais nusikaltimais kaltinamų asmenų (tarp jų – G. Piatakovas) buvo nuteisti mirties bausme (visi pripažino savo kaltę), 4 (tarp jų – ir aktyviai su kaltintojais bendradarbiavęs K. Radekas) nuteisti kalėti.
Per vadinamąjį Dvidešimt vieno, arba dešiniojo trockininkų bloko, procesą (1938 03 02–13) 18 kaltinamųjų buvo nuteisti mirties bausme, 3 – kalėti. Vis dėlto per šį procesą įvykiai klostėsi ne visai taip, kaip buvo numatyta: N. Krestinskis ir G. Jagoda iš pradžių savo kaltės nepripažino, N. Bucharinas teismo salėje mėgino vertinti politinę padėtį SSRS. Todėl tolesnių jau numatytų parodomųjų politinių procesų atsisakyta.
Nuo 1937 06 vyko ir aukščiausiųjų karo vadų (M. Tuchačevskio, J. Jakiro ir kitų), kaltinamų šnipinėjimu ir karinio perversmo rengimu, teismo procesai. Per politinius procesus paskelbti mirties bausmės nuosprendžiai būdavo tuojau pat įvykdomi.
Pokarinio laikotarpio procesai
Mažesnio masto politiniai procesai vyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (Leningrado byla, Medikų sąmokslas ir kiti). 1945 06 18–21 Maskvoje vyko Lenkijos antikomunistinio pogrindžio vadovų teismo procesas (kaltinamieji nuteisti kalėti). Po J. Stalino mirties (1953) ir SSKP XX suvažiavimo (1956) politinius procesus rengta retai (politiniai disidentai dažniausiai būdavo teisiami už įvairius tariamai įvykdytus kriminalinius nusikaltimus ar tiesiog priverstinai gydomi psichiatrijos ligoninėse), nebetaikytos mirties bausmės, nuteistieji kalėdavo trumpiau.
Procesai prosovietinėse šalyse
SSRS pavyzdžiu parodomieji politinių procesų surengta Bulgarijoje (1947 N. Petkovo procesas), Čekoslovakijoje (1952 R. Slánský procesas), Vengrijoje (1949 L. Rajko procesas) ir kai kuriose kitose šalyse.