poltinis sprendmas, vieno iš mažiausiai dviejų galimų politinio veiksmo variantų sąmoningas pasirinkimas. Nuo kitų sprendimų skiriasi tuo, kad siekia paveikti santykius, susijusius su valdžios įgijimu, stiprinimu ar paskirstymu. Politinis sprendimas prasideda iškilus politinei problemai, baigiasi ją išsprendus (jei politinis sprendimas veiksmingas) arba atsiradus naujai problemai (susijusiai su ankstesniu politiniu sprendimu). Politiniai sprendimai būna labai įvairūs, dažnai – sudėtingi, todėl jų bendros klasifikacijos nėra. Dažniausiai skirstomi pagal efektyvumą (racionalūs, neracionalūs), hierarchiją (valstybiniai, regioniniai, vietiniai), juos priėmusias institucijas (valstybinės valdžios institutų, politinių partijų, judėjimų), informacijos tipą (slapti, vieši), trukmę (ilgalaikiai, trumpalaikiai), pobūdį (taktiniai, strateginiai), mastą (skirti vidaus ar užsienio politikai) ir kita. Gali būti žodiniai arba rašytiniai politiniai sprendimai. Svarbiausiais politiniais sprendimais dažnai laikomi įstatymai, vykdomosios valdžios potvarkiai, įsakai, partijų ir kitų politinių judėjimų vadovaujančių institucijų sprendimai (programos, įstatai, pareiškimai), visuotinio balsavimo, referendumų rezultatai.
Visuomenės plėtra yra nuolatinis procesas, politinės aplinkybės ir socialinių grupių ar pavienių asmenų interesai kinta. Politinio proceso dalyviai privalo nuolat taisyti padėtį, rūpintis, kad visuomenė politiškai būtų stabili, ir priimti politinius sprendimus. Politinį sprendimą priima politikos subjektas (dažniausiai turintis atitinkamus įgaliojimus) ir siauresnis ar platesnis už politinį sprendimą atsakingų žmonių ratas (pvz., analitikai, klasifikuojantys informaciją, keliantys tikslus ar atrenkantys alternatyvius sprendimus). Svarbiausi veiksniai, darantys įtaką politiniam sprendimui, yra pačios problemos pobūdis, išorinės aplinkybės, politinį sprendimą padedančios priimti grupės vidaus darbo dinamika ir priimančiojo sprendimą asmenybė. Vyriausybės darbo procese priimant politinį sprendimą atsižvelgiama į teisines, dažnai ir į rinkimų aplinkybes, mokslinį pagrįstumą, keliamų tikslų realumą, politinių aplinkybių atitikimą.
Politinių sprendimų priėmimo problema domėtasi nuo antikos, sprendimų kokybės įtaką valdymui aptarė Aristotelis. Viduriniais amžiais N. Machiavelli pastebėjo, kad neaiškius ir pavėluotus sprendimus priimantys valdovai ilgai neviešpatauja. Politinių sprendimų priėmimu ypatingai susidomėta 20 a., pradėta remtis istorijos, socialinių, matematikos, informatikos mokslų laimėjimais. Iš pradžių tirta didelių organizacijų biurokratų sprendimų priėmimo būdai. 20 a. antroje pusėje žmonių priimamų įvairių sprendimų dėsningumus nagrinėjo matematikų sukurta lošimų teorija, matematikos, statistikos, ekonomikos, valdymo ir psichologijos metodais paremta sprendimų priėmimo teorija. Psichologijos mokslo sukurta grupių teorija atskleidė sprendimus priimančių individų ir grupių elgesio kai kuriuos aspektus. Pvz., pastebėta, kad didesnėse organizacijose sprendimų priėmimui didelę įtaką daro čia nusistovėjusi tvarka. Ši tvarka būtina, nes padeda koordinuoti didelio žmonių kolektyvo elgesį, bet susiaurina informaciją, kuria remiantis priimami sprendimai. Sprendimus priimančią mažesnę grupę ypač veikia ją supanti aplinka (pirmiausia aplink vykstanti politinė kova). Politinius sprendimus t. p. veikia grupėje dirbančių žmonių skaičius, jų prestižo supratimas, vertybės, patirtis, viešosios nuomonės, įtakos grupių, žiniasklaidos spaudimas, psichologiniu lygmeniu − ir kitų problemų buvimas ar nebuvimas, kuris blaško dėmesį, didina nepasitikėjimą savimi ir tikimybę suklysti.
Politinių sprendimų įvairovės analizė parodė, kad klasikinis ir teoriškai teisingiausias politinis sprendimas priimamas tada, kai sprendėjas racionaliai įvardija problemą ir atrenka tinkamiausią sprendimą. Tokį idealų kelią politikoje dažniausiai pabrėžia opozicijos atstovai. Valstybės valdymo praktikoje taikomi politiniai sprendimai skiriasi. Politikai dažniausiai priima ne geriausius, bet tuos sprendimus, kuriuos galima realiai įgyvendinti (viena svarbiausių priežasčių – žmogaus gebėjimas apdoroti informaciją vidutiniškai yra mažesnis už tą, kurio reikėtų, dėl šio veiksnio mažėja tikimybė sprendimą įgyvendinti). Šis būdas racionalesnis ir dėl to, kad politiniame gyvenime daug problemų greitai atsiranda, bet greitai ir išnyksta, todėl dažniausiai siekiama tik dalinių tikslų, prireikus keliami kiti, t. p. daliniai uždaviniai (vadinamasis šakų priauginimo metodas). Taip vyriausybės išvengia didelių sunkumų, bet kartu negali tikėtis įgyvendinti didesnių reformų. Mokslininkai siūlo trečią − mišrųjį − politinių sprendimų priėmimo būdą, kuris paremtas plačia visuomenėje egzistuojančių problemų apžvalga ir tipiškiausių problemų išskyrimu. Teoriškai toks požiūris leistų įžvelgti bendrąsias, gilumines visuomenėje egzistuojančių konfliktų šaknis. Atsižvelgiant į jas būtų galima geriau parinkti konkrečios problemos sprendimą, o jį įgyvendinant sekti politinę padėtį ir prireikus sprendimą koreguoti. Akivaizdu, kad bet kurio teorinio politinių sprendimų priėmimo modelio veiksmingumas priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo konkrečios valdančiosios politinės jėgos atstovų pasirengimo ir vykdančiųjų grandžių praktinės veiklos (ar tinkamai įvardyta visuomenės plėtros kryptis, ar remiamasi ekspertų išvadomis, ar politiniai lyderiai labiau pasitiki savo žiniomis ir daugelio kitų veiksnių). Analizuojant praktinę veiklą (sprendimo įgyvendinimą) dažniausiai skiriami elgesio modeliai: populizmas (kai daugiau apeliuojama į viešąją nuomonę ir veiksmai koreguojami remiantis masių nuotaikomis), elitizmas (vyrauja uždaras sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo pobūdis visose valdymo grandyse), konservatizmas (kai siekiama išsaugoti susiklosčiusias struktūras ir tradicijas), demokratiškumas (kai siekiama, kad piliečiai būtų lojalūs permainoms) ir radikalizmas (revoliuciniai pertvarkymai, kuriuos dažniausiai lydi žmogaus teisių pažeidimai ir politinis nestabilumas).
21 a. pradžioje tinkamo politinio sprendimo priėmimo problema išlieka viena svarbiausių politinio proceso tyrinėjimo sričių. Vakarų politinės minties požiūriu, demokratiškai valdant valstybę politinis sprendimas gali tapti patikima priemone, galinčia garantuoti visuomenės narių sutarimą, politinį stabilumą ir pilietinę taiką.