politonalùmas (poli… + gr. tonos – įtempimas, kirtis), politonaciškùmas, sudėtinė, vientisa kartu skambančių skirtingų tonacinių struktūrų sistema. Ją gali sudaryti kelioms tonacijoms priklausantys akordai, melodinės linijos ar linearūs dariniai. Būdamos izoliuotos šios substruktūros turi lengvai nustatomus savo traukos centrus, bet funkcionuodamos bendroje sistemoje, jos netenka savo pirminių savybių ir paklūsta vienai vyraujančiai tonacijai.
Politonalumą vienas pirmųjų 1923 J. S. Bacho kūriniuose aptiko prancūzų kompozitorius D. Milhaud. Politonalumą jis interpretavo supaprastintai – kaip mechaniškai sujungtas dvi skirtingas gamas. Nuo tada politonalumas, kaip ir atonalumas, tapo labiausiai diskutuotinomis garsų aukščio organizavimo problemomis. Politonalumu dažnai laikomas polidermiškumas arba poliharmonija. Tokių pavyzdžių gausu B. Bartóko, Ch. E. Iveso, I. Stravinskio, S. Prokofjevo ir kitų kompozitorių kūryboje. Politonalumas kaip vientisos tonacijos sistema buvo suvoktas įsitvirtinus chromatinės tonacijos sampratai ir pripažinus, kad kelių tonacijų buvimas joje neatitinka tonalumo prigimties. Politonalumą tyrė P. Hindemithas (Vokietija), B. Asafjevas, J. Cholopovas (abu Rusija), lietuvių muzikologas A. Venckus.
A. Venckus Teoriniai polidermiškumo ir politonalumo pagrindai / Menotyra 1967 nr. 1, Tri vida politonal’nosti / Sovetskaja muzyka 1972 Nº 3, Ladovye farmacii. Poliladovost’ i politonal’nost’ / Problemy muzykal’noj nauki Moskva 21973; P. Hindemith Unterweisung im Tonsatz 1. Bd. Mainz 1937.
2898