Pòlocko istòrija. 8–9 a. dabartinio Polocko vietoje buvo rytų slavų poločianų, priklausančių krivičių genčių sąjungai, pilis. Polockas pirmą kartą paminėtas 862 (tais metais užimtas normanų). 10–15 a. buvo Polocko kunigaikštystės, veikiausiai nuo 10 a. pabaigos – vyskupijos centras. Nuo 13 a. vidurio Polocką valdė lietuvių kunigaikščiai. 14 a. pradžioje–18 a. pabaigoje priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 14–16 a. – vienas didžiausių jos miestų, svarbus prekybos centras. 1498 gavo Magdeburgo teises. 1504–1793 vaivadijos centras. 1563–79 Polocką buvo užėmusi Ivano IV Rūsčiojo, 1655–67 – Aleksejaus Michailovičiaus, 1705 – Petro I kariuomenė. Nuo 1580 mieste veikė jėzuitų mokykla (nuo 1585 kolegija, 1812–20 – akademija).
17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje dėl karų, gaisrų, maro Polockas smuko. 1772 Polocko dalis Dauguvos dešiniajame krante užimta Rusijos (kita dalis – 1793). 1776–78 Polockas buvo gubernijos, 1778–96 – vietininkystės, nuo 1796 – apskrities centras. 1812 08 17–18 ir 10 04–08 ties Polocku vyko Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių mūšiai.
19 a. antroje pusėje Polocke įsikūrė lietuvių. Per I pasaulinį karą čia gyveno apie 1000 pasitraukusių karo pabėgėlių lietuvių. 1917 04 sušauktame lietuvių susirinkime reikalauta Lietuvai nepriklausomybės. 1918 Polocke veikė vienas Sovietų Rusijos kariuomenės organizatorių V. Putna. Nuo 1924 Polockas priklausė Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1924–30 ir 1935–38 apygardos centras. Per II pasaulinį karą 1941–44 okupuotas Vokietijos kariuomenės, smarkiai sugriautas. Veikė 3 mirties koncentracijos stovyklos (žuvo 150 000 žmonių). Po karo atstatytas. 1944–54 srities centras. 1990 Polockas paskelbtas istoriniu kultūriniu draustiniu. 1490 Polocke gimė P. Skorina.
-Polockas