Pòlocko kunigaikštỹstė, 10–15 a. Rusios kunigaikštystė. Viena seniausių. Susidarė iš krivičių (poločianų) valdomų žemių.
Apėmė Dauguvos, Beržuonos, Nemuno aukštupių baseinų žemes (dabartinės Vitebsko srities, dalies Minsko ir Mogiliavo sričių teritorija). Centras – Polockas. Kiti miestai: Minskas, Vitebskas, Druckas, Usviatai, Lukomlis, Lahoiskas, Zaslavlis (Iziaslavlis). Rytuose Polocko kunigaikštystė ribojosi su Smolensko žeme, prietryčiuose – su Kijevo Rusia, pietuose – su Turovo kunigaikštyste ir Pinsko kunigaikštyste, vakaruose – su lietuvių ir latgalių, šiaurės vakaruose – su finougrų, šiaurėje – su Pskovo ir Didžiojo Naugardo žemėmis.
Žinoma, kad apie 980 Polocko kunigaikštystę valdė vikingų (variagų) kunigaikštis Rogvaldas. 10 a. pabaigoje jo kariuomenę sumušė Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras, kuris Polocko kunigaikštystę valdyti atidavė savo sūnui Iziaslavui (m. 1001). Šis pradėjo Riurikaičių dinastijos Polocko kunigaikščių šaką. Iš jų kilę Rogneda Rogvaldienė, Iziaslavas Vladimirovičius, Bračislavas Iziaslavičius, kuris 1021 po žygio į Didįjį Naugardą užėmė Usviatus ir Vitebską. Stipriausia Polocko kunigaikštystė buvo valdant Bračislavo sūnui Vseslavui (1044–1101). 1127 Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas užėmė kunigaikštystę ir laikinai ją valdyti atidavė sūnui Iziaslavui. Polocko kunigaikščiai buvo išsiųsti į Bizantiją; apie 1139 grįžo ir atgavo turėtus postus. 12 a. Polocko kunigaikštystė suskilo į dalines Minsko, Iziaslavlio, Vitebsko, Drucko, Lahoisko (Logožsko) kunigaikštystes. 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje Polocko kunigaikštystės politinė reikšmė sumenko; jos valdomą pietryčių latgalių ir šiaurinių sėlių sritį prie Dauguvos žemupio užėmė Kalavijuočių ordinas. Gintis nuo Kijevo didžiųjų kunigaikščių 1162, 1180, 1198 puolimų, 13 a. pradžioje – nuo Kalavijuočių, nuo 1237 – nuo Livonijos ordino agresijos Polocko kunigaikščiams padėjo lietuvių kariuomenė; kartais polockiečiai ėjo išvien su vokiečiais.
13 a. 2 ketvirtyje Polocko kunigaikštystė pateko į Lietuvos politinę įtaką. Nuo 13 a. vidurio ją valdė kunigaikščiai Tautvila (nuo 1248; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo vasalas), Mindaugo sąjungininkas Gerdenis (nuo 1264), Konstantinas (spėjamas Tautvilos sūnus). Gerdenis 1264 su Livonijos ordinu ir Rygos miestu sudarė prekybos sutartį. Kartu jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vaišelgos (Vaišvilko) vasalas. 13 a. pabaigoje Polocko kunigaikštystę buvo užėmęs Livonijos ordinas. 1307 ją užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio kariuomenė ir prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Pagal Polocko privilegiją turėjo autonomiją. Polocko kunigaikštystę valdė Gediminaičiai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis Vainius, sūnus Narimantas, Algirdo sūnūs Andrius, Skirgaila (šis – trumpai). Nuo 1393 Polocko kunigaikštystė buvo valdoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skiriamų vietininkų. 1504 paversta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadija.