polonstika (lot. Polonia – Lenkija), mokslas, tiriantis lenkų kalbą, literatūrą ir tautosaką, platesne reikšme – t. p. lenkų kultūrą ir istoriją; lenkų filologija. Polonistikos pradžia siejama su Renesanso laikotarpio lenkų žodynais (J. Murmeliuszo 1526, Bartłomiejaus iš Bydgoszcziaus 1531, J. Mączyńskio 1564) ir ortografijos traktatais (J. Parkoszowico 1440, S. Zaborowskio 1512–13, S. Murzynowskio 1551). 1568 išleista pirmoji lenkų kalbos gramatika (P. Statoriaus‑Stojeńskio Polonicae grammatices institutio), 1621–32 – G. Knapiuszo Lenkų–lotynų–graikų kalbų žodynas (Thesaurus Polono–Latino–Graecus 3 t.). 17–18 a. išėjo dar kelios lenkų kalbos gramatikos (F. à Mesgnieno Menińskio 1649, J. K. Woynos 1690, K. Malickio 1699, J. Monetos 1720, W. Szylarskio 1770).
1783 Edukacinė komisija (Komisja Edukacji Narodowej) lenkų kalbą paskelbė pagrindine dėstymo kalba ir parapinėse mokyklose. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pradėtas lenkų kalbos ir literatūros mokslinis tyrinėjimas. Išleista vienas žymiausių istorinės leksikografijos veikalų – S. B. Linde’s Lenkų kalbos žodynas (Słownik języka polskiego 6 t. 1807–14), J. A. Karłowicziaus, A. A. Kryńskio, W. M. Niedźwiedzkio Lenkų kalbos žodynas, dar vadinamas Varšuvos žodynu (Słownik języka polskiego 8 t. 1900–27).
20 a. pradžioje pradėjo eiti pirmieji moksliniai kalbotyros žurnalai Poradnik Językowy (nuo 1901) ir Język Polski (nuo 1913), literatūrologijos veikalai (P. Chmielowskio, R. Pilato, I. Chrzanowskio). 1918 S. Żeromskio iniciatyva įkurta Lenkijos literatūros akademija. Plėtojosi lenkų kalbos istorijos tyrinėjimai (J. Baudouino de Courtenay, J. N. Łośo, A. Brücknerio, K. Nitscho, J. Rozwadowskio ir kt.), pradėti lenkų kalbos tarmių tyrimai (K. Nitschas, M. Małeckis, W. Doroszewskis). 1927 A. Brückneris išleido pirmąjį Etimologinį lenkų kalbos žodyną (Słownik etymologiczny języka polskiego 1926–27). 1915–53 vyko mokslinės diskusijos apie literatūrinės lenkų kalbos kilmę (S. Urbańczykas, S. Rospondas, Z. Klemensiewiczius, W. Taszyckis, Z. Stieberis, W. Kuraszkiewiczius). Išleista fundamentinė Z. Klemensiewicziaus Lenkų kalbos istorija (Historia języka polskiego 3 t. 1961–72), akademinis Lenkų kalbos žodynas (Słownik języka polskiego 11 t. 1955–69, ~130 000 žodžių; redaktorius W. J. Doroszewskis), struktūralizmo ir generatyvizmo metodologija paremta Šiuolaikinės lenkų kalbos gramatika (Gramatyka współczesnego języka polskiego 1984 31999; redaktoriai R. Grzegorczykowa, R. Laskowskis, H. Wróbelis). 21 a. pradžioje lenkų kalbos (lenkų filologijos) studijos yra visuose Lenkijos universitetuose. Žymiausi periodiniai leidiniai: Poradnik Językowy (nuo 1901), Język Polski (nuo 1913), Polonistyka (nuo 1948; skirtas lenkų kalbos ir literatūros mokymo metodikai).
LIETUVOJE polonistinių tyrinėjimų pradžia siejama su Vilniaus universiteto profesorių J. Kallenbacho, S. Pigońio, K. Kolbuszewskio, M. Kridlio, K. Górskio veikla 19 a.–20 a. pradžioje. J. Zawadzkio spaustuvėje išleistas F. Bobrowskio (1779–1846) parengtas Lotynų–lenkų kalbų žodynas (Lexicon latino-polonicum / Słownik łacińsko-polski 1822; 2 t. 21842–44). 1861 Vilniaus mokslininkų grupė (A. Zdanowiczius, M. B. Szyszka, J. Filipowiczius, W. Tomaszewiczius, F. Czepielińskis, W. Borotyńskis) išleido vieną populiariausių 19 a. Lenkų kalbos žodyną (Słownik języka polskiego… do podręcznego użytku, arba Vilniaus žodynas / Słownik Wileński; apie 110 000 žodžių). Po II pasaulinio karo 1951 lenkų kalbos studijos organizuotos Mokytojų institute Naujojoje Vilnioje, 1961 jos buvo perkeltos į Vilniaus pedagoginį universitetą. 1993 Vilniaus universitete įsteigta Lenkų filologijos katedra, nuo 2007 – Polonistikos centras. Vyrauja mokslinių tyrinėjimų temos, susijusios su lenkų kalbos ir literatūros istorija ir jos plėtra Lietuvoje (sociolingvistikos, dialektologijos ir etnolingvistikos tyrimai; A. Mickevičiaus, J. Słowackio, J. I. Kraszewskio, Cz. Miłoszo, T. Konwickio ir kitų su Lietuva susijusių autorių kūryba).
1162