polonizãcija, lenkų kultūros, pirmiausia kalbos, savanoriškas perėmimas arba priverstinis diegimas Lenkijos valdomose ar jos įtakoje esančiose žemėse; asimiliacijos ir akultūracijos apraiška. Labiausiai pastebima ten, kur vyravo lenkų kalba ar kultūra, arba kur jos perėmimas leisdavo įgyti didesnį prestižą ar aukštesnį socialinį statusą.
Pirmieji žinomi polonizacijos reiškiniai susiję su ankstyvosios Lenkijos valstybės nukariavimais: dėl jų su lenkais asimiliavosi dalis pietinių ir rytinių prūsų, mažiau lenkų įtakon pateko pamarėnų, kurie iš esmės buvo germanizuoti. Polonizacija paveikė ir Lenkijoje apsigyvenusius vokiečių, graikų, armėnų pirklius ir amatininkus (graikai ir armėnai perėmė daugelį lenkų kultūros bruožų, bet religiniu požiūriu išlaikė savąjį tikėjimą). Lenkijos karaliui Kazimierui III Didžiajam 14 a. viduryje įtvirtinus savo valdžią Haličo kunigaikštystėje prasidėjo dalies rytų slavų polonizacija, šis procesas truko ilgai.
Lenkijos šiaurinių kaimynų lietuvių polonizacijos pradžia galima laikyti Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413) krikštą. Čia (kaip ir kitur) lenkų kultūros įtakai pirmiausia pasidavė valdantieji sluoksniai (kunigaikščiai ir bajorai; pavyzdžiui, 1413 sudarant Horodlės susitarimus Lietuvos bajorų 47 giminės buvo priimtos į lenkų heraldines gimines). Šiuo laikotarpiu polonizacija pirmiausia buvo susijusi su katalikų tikėjimo ir Lenkijos teisės normų plitimu. Slaviškų žemių bajorija gaudavo lenkų bajorų turimoms prilygstančias teises tik priėmę katalikų tikėjimą (dalis didikų, pavyzdžiui, Sanguškos, Višnioveckiai, ypač Ostrogiškiai, tam ilgai priešinosi, bet per kelias kartas buvo polonizuoti ir jie).
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje intensyviausia polonizacija prasidėjo po 1569 Liublino unijos. Sparčiau ji vyko Lenkijai (Karūnai) atitekusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Čia jai menkai tesipriešino Stačiatikių ir Unitų Bažnyčios, kurios tapo antraeilėmis. Dauguma vietos diduomenės iš stačiatikybės perėjo į katalikų tikėjimą, perėmė lenkų kultūrą ir su atvykėliais lenkų bajorais daug prisidėjo prie krašto polonizacijos. Polonizacija turėjo didelę įtaką ukrainiečių ir baltarusių kalboms, kuriose atsirado daug polonizmų.
Etninėje Lietuvoje polonizacijos svarbiausi veiksniai taip pat buvo Katalikų Bažnyčia, didžiojo kunigaikščio dvaras ir miestai. Procesas ne visada vyko savanoriškai, pavyzdžiui, lenkų kilmės jėzuitai bausdavo gyventojus už pagoniškų papročių laikymąsi, daugelis draudė vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose ir mokyklose. 17 a. valstybinėje raštvedyboje senąją baltarusių (kitaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinę) kalbą pakeitė lenkų kalba; raštai lietuvių kalba buvo didelė retenybė. 18 a. Lietuvos bajorija jau buvo sulenkėjusi, lietuviškoji kultūra išliko tik tarp valstiečių ir dalies smulkiosios bajorijos.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų polonizacija nenutrūko ten, kur lenkai sudarė valdančiojo elito daugumą, čia ji net paspartėjo. Šio proceso vienu svarbiausių centrų tapo Vilniaus universitetas. Jam buvo pavesta rūpintis Rusijos imperijos didelės vakarinių žemių dalies gyventojų švietimu. Iki 1816 Vilniaus universitete, pirmiausia rektoriaus J. Sniadeckio iniciatyva, lotynų kalbą pakeitė lenkų ir rusų kalbos. Vilniaus universitetas buvo bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų rengimo svarbiausias centras, todėl ši permaina paveikė Baltarusijos ir Lietuvos bendrojo lavinimo sistemą, kur anksčiau taip pat vartota lotynų kalba (vietinės kalbos mokyklose buvo pagalbinės). Iš būsimųjų mokytojų pradėta reikalauti laisvai kalbėti lenkiškai, mokiniams buvo draudžiama tarpusavyje kalbėtis, pavyzdžiui, lietuviškai. Be to, Vilniaus universitetas aprobuodavo tik lenkiškus vadovėlius. Vienas svarbesnių šios politikos veiksnių buvo Vilniaus universiteto kuratoriaus A. J. Čartoriskio asmeninės nuostatos (pavyzdžiui, jis nepritarė Vilniaus universiteto sekretoriaus K. Kontrimo siūlymui įsteigti lietuvių kalbos katedrą). 19 a. Lietuvos polonizaciją iš esmės sustabdė svarbiausios lenkų kultūros puoselėtojos – bajorijos – pasitraukimas iš politinės arenos po pralaimėto 1863–64 sukilimo ir tautiškumo ideologijos plėtra; dėl jos 19 a. antroje pusėje prasidėjo lietuvių tautinis judėjimas.
Nauja polonizacijos banga kilo 1918 atsikūrus Lenkijos valstybei, kurios sudėtyje atsidūrė daug baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių gyvenamų žemių (nelenkai sudarė apie 1/3 visų Lenkijos gyventojų). Iš pradžių vadovaujant Tautos demokratijos partijos (endekai) lyderiui R. Dmowskiui ir žymiam politikui S. Grabskiui prasidėjo tautiniu požiūriu vieningos valstybės kūrimas, lietuvių ir kitų nelenkų šviesuolių persekiojimas: pavyzdžiui, iš Vilniaus krašto į Lietuvą ištremti žymūs lietuvių kultūros veikėjai (M. Biržiška ir kiti), 1924 valstybinėje raštvedyboje oficialiai uždrausta vartoti kitas kalbas, išskyrus lenkų kalbą, valstybinėse mokyklose turėjo būti vartojama tik lenkų kalba. Ši politika šiek tiek sušvelnėjo 1926 į valdžią atėjus J. Piłsudskiui, kuris nebuvo prievartinės asimiliacijos šalininkas, bet jam mirus (1935) uždraustos beveik visos lietuvių organizacijos, uždarytos 266 lietuvių mokyklos, ginčijamose teritorijose (taip pat ir Baltarusijoje ir Ukrainoje) buvo skatinamas lenkų karo veteranų apgyvendinimas. Antilietuviška politika šiek tiek pristabdyta 1938 Lenkijai privertus Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius.
Po Antrojo pasaulinio karo polonizacija platesniu mastu vyko Seinų krašte, kur gyvena lietuviai, ir Lenkijos vakarinėje dalyje esančiose naujai prijungtose teritorijose, kur polonizuoti čia pasilikę gyventi negausūs vokiečiai. Lietuvos pietryčiuose vietoj mokyklų lietuvių dėstomąja kalba įsteigta mokyklų lenkų dėstomąja kalba.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pamažu prasidėjo Lietuvos pietryčių, kur daugumos gyventojų etninė tapatybė išlieka tiksliau neapibrėžta (kalbininkai ir dalis vietos gyventojų savęs lenkais vienareikšmiškai nelaiko) polonizacija. Daugiausia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, vietos savivaldybių, seniūnijų pastangoms ir remiant daugeliui Lenkijos politinių jėgų čia daugėja mokyklų lenkų dėstomąja kalba (jos dažniausiai pakeičia mokyklas rusų dėstomąja kalba).
2271