pomirtnis gyvẽnimas, religijose – tikėjimai sielos ir kūno likimu po mirties. Yra kelios pagrindinės koncepcijos: visiškas žmogaus išnykimas; nesąmoninga žmogaus egzistencija, neišskiriant kūno ir sielos egzistencijos; kūno sunykimas ir tolesnė sielos egzistencija; kūno prisikėlimas. Senovės Egipte tikėta, kad mirus žmogui jo dalys ka ir ba keliauja į mirusiųjų karalystę. Siela buvo sveriama: lengvesnei už plunksnelę buvo leidžiama gyventi toliau, sunkesnę prarydavo demonas Amitas. Tikėta, kad vienintelis būdas turėti pomirtinį gyvenimą, yra balzamuoti kūną. Zoroastrizme tikėta tik sielos nemirtingumu. Ji turėjo keliauti tiltu: jei siela būdavo apsunkusi nuo blogų darbų, tiltas susiaurėdavo ir ji nukrisdavo į bjaurios raganos glėbį, kuri ją palydėdavo į pragarą; dariusi gerus darbus siela tiltu nukeliaudavo į rojų. Senovės Graikijoje buvo įvairių tikėjimų pomirtiniu gyvenimu. Iliadoje Homeras rašė, kad mirusysis keliauja į Hadą ir ten gyvena nesąmoningą, panašų į vaiduoklio gyvenimą. Homero kūriniuose yra ir Eliziejaus laukų įvaizdis, bet į juos patenka tik išskirtiniai asmenys, turintys giminystės ryšių su Dzeusu. Platonas pabrėžė sielos atskyrimą nuo kūno. Veikale Valstybė (lietuvių kalba 1981 22000) aprašomame Ero mite pasakojama, kad žmogui mirus siela iš karto keliauja arba į dangų, arba į požemio karalystę, kur atitinkamai pagal savo nuopelnus gyvena džiaugsmingai arba kenčia. Platono veikaluose kalbama ir apie sielos įsikūnijimą – tai irgi vyksta pagal ankstesnio jos gyvenimo kūne nuopelnus. Aristotelis teigė, kad žmogaus protas yra nemirtingas, bet neaiškino, ar šis nemirtingumas pabrėžia jo sąmoningos egzistencijos tęstinumą išnykus kūnui. Pasak stoikų, po mirties siela susijungia su amžinąja ugnimi, todėl veikiausiai netenka sąmoningos savo būties. ST atskiro individo likimas po mirties nėra aiškiai suformuluotas; aišku viena, kad buvo tikima vienokia ar kitokia nemirtingumo forma. Panašiai kaip Homero kūriniuose, mirusieji keliauja į Šeolą ir ten gyvena nesąmoningą gyvenimą (Sk 16, 33; Ps 6, 6). Yra pasakojimų, kai mirtingasis su kūnu buvo paimtas į dangų: Henochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė (Pr 5, 24). Į dangų ugnies vežimu buvo perkeltas ir Elijas (1 Kar 2, 11). Kalbama ir apie kūnų prisikėlimą iš numirusiųjų (Ez 37, 1; Dan 12, 2). Apokrifinėje 1 a. prieš Kristų–1 a. literatūroje pabrėžiamas amžinas gyvenimas su Dievu, bet beveik neminimas kūnų prisikėlimas iš numirusiųjų (Makabiejų ketvirta knyga). Filonas Aleksandrietis rašė apie sielos gyvenimą, apie kūnų prisikėlimą yra tik užuomina. Rabinistinėje literatūroje pasakojama, kad siela atsiskiria nuo kūno ir tik po metų keliauja arba į rojų (hebrajiškai Gan Eden), arba į pragarą (hebrajiškai Gehinom). Vienur tvirtinama, kad ji gyvena nesąmoningą gyvenimą, kitur – kad sąmoningą. Daug kalbama apie kūnų prisikėlimą. Atėjus Mesijui siela susijungs su prisikėlusiu kūnu, bet nesakoma, ar prisikels tik teisuoliai, ar ir nusidėjėliai. NT tvirtinama, kad Paskutinio teismo dienomis kūnai prisikels iš mirusiųjų. Prisikėlę nei mirs, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje (Mt 22, 30). Tai įvyks todėl, kad ir pats Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų (1 Kor 6, 14; 15, 20). Apaštalas Paulius rašė tik apie prisikėlimą Kristuje (1 Tes 4, 16), apie kitų likimus jo laiškuose beveik neužsimenama. Apd 24, 15 rašoma: turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš mirusiųjų. Islame tikima, kad prisikėlęs mirusysis nepateks į rojų ar pragarą iki Paskutinio teismo. Rojus (džana) yra aštuonių, o pragaras (džahanamas) septynių lygmenų. Įvykus Paskutiniam teismui, mirusieji keliaus į juos nelygu, kaip jie gyveno žemėje. Hinduizme apie pomirtinį gyvenimą daugiausia kalbama Bhagavatgytoje – sielos kelionė iš kūno į kūną lyginama su senais ir naujais drabužiais. Persikūnijimą į vieną ar kitą būtybę lemia karma. Dar tikima ir persikūnijimų pabaiga (mokša). Dar pasaulio pabaiga.
2182