pomirtinis teismas

pomirtnis tesmas, religijose – dieviškojo teisingumo įgyvendinimas – sielos asmeninis teismas tuojau pat po žmogaus mirties. Per pomirtinį teismą siela atitinkamai pagal jos nuopelnus žemiškajame gyvenime yra išteisinama arba pasmerkiama, taip nulemiama jos tolesnė būtis. Tikėjimas pomirtiniu teismu buvo būdingas Babilono, senovės Egipto, Persijos, senovės Graikijos religijoms. Pasakojimų apie pomirtinį teismą yra ST ir rabinistinėje literatūroje. NT daugiau kalbama apie Paskutinį teismą, pirmiausia kaip apie galutinį susitikimą su Kristumi laikų pabaigoje (antrasis atėjimas), bet teigiama, kad kiekvienam ir po mirties tuoj pat bus atlyginta už jo darbus ir tikėjimą (Mt 25, 30; Lk 16, 22; Rom 2, 5–8; 14, 10. 12; Hebr 9, 27). Mirties valandą siela gauna amžinąjį atlygį – ji arba turi nusiskaistinti (skaistykla), arba tuojau pat pasiekia Dievo karalystę, arba yra amžinai pasmerkiama. Dar pomirtinis gyvenimas.