poniabudlė (Mutinus), papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus, poniabudiečių (Phallales) eilės, poniabudinių (Phallaceae) šeimos grybų gentis. 28 rūšys. Paplitę visame pasaulyje.
šuniškoji poniabudėlė
Ravenelio poniabudėlė
Vaisiakūniai vienmečiai, smulkūs, pradžioje būna rutuliški, kriaušės ar kiaušinio formos, balkšvi, minkšti, sudaryti iš drebutinės masės, išorėje padengti odišku dangalu (egzoperidžiu), apatinėje dalyje su ilgais balsvos spalvos grybienos laidais, visiškai arba iš dalies įgrimzdę substrate, bekvapiai. Vėliau, plyšus išoriniam dangalui, iš vaisiakūnio vidaus vystosi cilindro formos, tuščiaviduris, akytas, trapus, baltos, raudonos, rožinės, oranžinės arba gelsvos spalvos kotas (receptakulis). Koto viršutinė dalis siaurėjanti, padengta gana greitai nunykstančia, gleivėta, tamsios spalvos mase (gleba), kurioje susidaro bespalvės papėdsporės. Vaisiakūniai skleidžia silpną nemalonų kvapą, jų sporas padeda platinti vabzdžiai.
Saprotrofiniai grybai. Auga ant dirvožemio, augalinės kilmės nuokritų, miškuose, parkuose, soduose. Dėl specifinio kvapo ir smulkių vaisiakūnių paprastai priskiriami prie nevalgomųjų grybų. Kai kuriose šalyse vietos gyventojai naudoja jaunus vaisiakūnius maistui ar gydymo tikslais.
Lietuvoje žinomos 2 rūšys. Šuniškoji poniabudėlė (Mutinus caninus) paprastai auga vasarą ir rudenį, lapuočių, rečiau spygliuočių miškuose, labai reta, saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2021). Ravenelio poniabudėlė (Mutinus ravenelii) yra svetimžemis grybas, auga antropogeninėse vietose, soduose, daržuose.
šuniškoji poniabudėlė
1989