pontifikai

pontfikai (lot. pontifex < pons, kilm. pontis – tiltas + facere – daryti), senovės Romos aukštosios žynių kolegijos nariai. Organizavo valstybines religines apeigas, tvarkė sakralinės teisės reikalus, sudarinėjo fastus, iki 4 a. pr. Kr. pabaigos aiškino civilinę teisę, parengė procesinių formulių, kurios vėliau tapo romėnų teisės pagrindu.

Manoma, pontifikų (skiriamų, vėliau renkamų iki gyvos galvos) kolegiją įkūrė karalius Numa Pompilijus (valdė apie 715–673 ar 672 pr. Kr.). 8 a. pr. Kr. pontifikų kolegiją sudarė 4, 1 a. pr. Kr. – 15 pontifikų. Vyriausiasis pontifikas buvo vadinamas didžiuoju pontifiku (lotyniškai Pontifex Maximus); jo valdžia vadinama pontifikatu. 63 pr. Kr. didžiuoju pontifiku buvo išrinktas Cezaris, 12 pr. Kr. – Augustas; nuo Augusto iki Graciano (367–383) didžiaisiais pontifikais tituluodavosi Romos imperatoriai; nuo 5 a. tituluojasi popiežiai.

-didysis pontifikas; -Pontifex Maximus