Pònto kalna (Karadeniz Daĝlari), kalnų sistema Turkijos šiaurėje, prie Juodosios jūros. Sudaro Mažosios Azijos kalnyno šiaurinę dalį. Ilgis nuo Çoroho žemupio slėnio (rytuose) iki Marmuro jūros rytinių pakrančių (vakaruose) apie 1000 km, plotis iki 150 km (vakarinėje dalyje). Yeşil Irmako upės slėnis dalija Ponto kalnus į Vakarų ir Rytų Ponto kalnus. Vakarų Ponto kalnai sudaro (iš šiaurės į pietus) Kürės, Ilgazo (didžiausias aukštis 2587 m, Deli Tepės kalnas), Köroglu ir kiti mažesni lygiagrečiai iškilę kalnagūbriai. Suskaidyti skersinių ir išilginių upių slėnių (didžiausias Kızıl Irmakas, Sakarya). Piečiau plyti Anatolijos plokščiakalnis. Rytų Ponto kalnai apima rytų–vakarų kryptimi ištįsusių Lazistano (Ponto kalnų aukščiausia viršūnė – 3937 m Kaçkaro kalnas), Trabzono, Ziganos, Gümüşhanės, Giresuno, Canıko kalnagūbrių grandinę, kuri rytuose pereina į Mažąjį Kaukazą. Pietuose Çoroho ir Kelkito upių slėniai Rytų Ponto kalnus skiria nuo Armėnijos kalnyno.
Ponto kalnai
Ponto kalnai raukšlėjosi ir formavosi skirtingų (arba kelių) kalnodarų (hercininės, kaledoninės, alpinės) metu. Susidarę iš magminių (granitai, dioritai, andezitai), metamorfinių (gneisai, kristaliniai skalūnai), nuosėdinių (klintys, smiltainiai) ir vulkaninių uolienų. Tektoniškai ir seismiškai aktyvūs. Kasama akmens anglys (Zonguldako telkinys), vario rūda.
Kalnagūbrių šiauriniuose šlaituose auga subtropiniai bei mišrieji (lapuočių ir spygliuočių) miškai, pietiniuose šlaituose – Viduržemio jūros regiono augalijos tipai (gariga, makija) ir kalnų stepės, aukščiausių kalnų viršūnėse – aukštikalnių pievos, plikos uolos.
Ponto kalnų įdubos ir šiaurinių šlaitų apatinės dalys tankiai apgyventos.