pópiežiaus neklaidingùmas, Katalikų Bažnyčios doktrina, teigianti, kad popiežius kaip visuotinės Bažnyčios vadovas tam tikromis aplinkybėmis yra apsaugotas nuo klaidų. Priimta Vatikano I susirinkime (1870) ir paskelbta dogminėje konstitucijoje Pastor aeternus. Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, yra neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų katalikų ganytojas ir mokytojas, stiprinantis tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą ex cathedra (lotyniškai – iš katedros, t. y. iškilmingai) ir įpareigoja tikinčiuosius ją pripažinti. Vatikano II susirinkimas perėmė Vatikano I susirinkimo mokymą ir dogminėje konstitucijoje Lumen gentium (1964) teigė, kad Bažnyčiai pažadėtas neklaidingumas t. p. yra vyskupų kolegijos neklaidingumas, kai aukščiausiu lygiu moko išvien su Petro įpėdiniu, ypač Visuotiniame susirinkime bei, kai aukščiausios Bažnyčios mokymo institucijos pateikia ką nors tikėti tikėjimo ir moralės dalykuose kaip Dievo apreikštą tiesą ir kaip Kristaus mokymą. Neklaidingumas yra ne popiežiaus asmeninio gyvenimo, bet visos Bažnyčios privilegija; Bažnyčia yra gyva Šventosios Dvasios veikimu. Visuotinių Bažnyčios susirinkimų neklaidingumą pripažįsta ir atsiskyrusios Rytų Bažnyčios, bet neigia popiežiaus neklaidingumą.
Popiežiaus neklaidingumo ištakos yra Biblijoje. Popiežiaus neklaidingumas (t. p. ir Bažnyčios neklaidingumas) grindžiamas tikėjimu ir žinojimu, kad Bažnyčios mokymas apie tikėjimo ir dorovės dalykus yra išsamus, teisingas ir visa apimantis. Šį neklaidingumą lemia apsireiškusio Dievo autoritetas. Kiekvieno tarpininko tarp Dievo ir žmogaus (pranašo, apaštalo, vyskupo, teologo) pagrindinis tikslas yra padėti pažinti Dievą. Teologija, teigdama, kad tikėjimo aktas yra nulemtas proto, parodo, jog tikintieji turi pasitikėti tuo, kas jiems skelbiama, nes tai yra neklystama tiesa – Biblijoje apie Dievą kalbama kaip apie patikimą ir neklystantį Viešpatį, jo žodžiai (2 Sam 7, 28) ir veiksmai (Ps 25, 10) yra teisingi. Sandora tarp Izraelio Dievo JHWH ir žydų tautos t. p. rodo, kad Dievas ištikimai vykdo savo pažadus; pats Dievas yra tiesa, nes laikosi Sandoros įsipareigojimų. Tai tęsiama NT – Jėzus Kristus yra Dievo tiesa žmogui ir pasauliui. Jis pats yra garantija to, ką sako. Tai lemia Evangelijos teisingumą. Vėliau šį neklaidingumą perėmė Bažnyčia ir pritaikė jos vadovui – popiežiui ir vyskupų kolegijai. Pagal 1 Tim 3, 14–16, Bažnyčia yra tiesos pagrindas. Bažnyčios (popiežiaus ir vyskupų kolegijos) neklaidingumą rodo 4 aspektai: kristologinis – Bažnyčia skelbia ne save, bet Kristų, yra ištikima jo mokymui ir tiesai, tai ne paprasta žmonių organizacija, bet įsteigta Dievo; tikėjimo – Bažnyčios pradžia yra tikėjimas, suburiantis visus į vieną Dievo tautą – naujosios Sandoros bendriją Kristaus vardu; visuotinumo – kiek Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, tiek ji skelbia tiesą, pavienis asmuo gali klysti, bet visi kartu – ne, todėl tik daugelio priimta ir išpažinta tiesa yra neklystamai visuotinė; apaštališkumo – Bažnyčios skelbiama tiesa remiasi apaštalų mokymu, katalikų tikėjimas – apaštalų tikėjimas, todėl skelbiama tiesa tampa dogma, t. y. saistanti visus ją išpažįstančiuosius. Tikėjimo aktas remiasi pačia skelbiama tiesa, kuri yra Dievas. Krikščioniškoji tiesa yra Jėzus Kristus (Jn 14, 6).
1113