Pópiežiaus srits (it. Stato Pontificio), 756–1870 Vidurio Italijoje popiežiaus savarankiškai valdyta teritorija. Apėmė dabartinio Lacijaus, Umbrijos, Marchės regionus ir dalį Emilijos-Romanijos regiono.
Srities formavimasis
Pradėjo formuotis Romos imperatoriui Konstantinui I 313 nustojus drausti krikščionių tikėjimą. Iš pradžių tai buvo turtingų didikų Bažnyčiai dovanotos žemės, dvarai, kitas nekilnojamasis turtas, svarbiausias tarp jų – Konstantino I dovanoti Laterano rūmai Romoje. Romos vyskupas buvo šio turto privatus savininkas. 5 a. žlungant Vakarų Romos imperijai Romos vyskupų įtaka Vidurio Italijoje didėjo, nes jie iškilo kaip autoritetas, galintis pasirūpinti gyventojų saugumu (pvz., 440–461 Romos vyskupu buvęs Leonas I Didysis sukliudė Atilos vadovaujamiems hunams nusiaubti Romą). Ankstyvaisiais viduriniais amžiais Romos vyskupai politiškai liko priklausomi nuo Romos (ilgainiui nuo Rytų Romos, arba Bizantijos) imperatoriaus valdžios.
Kova dėl suvereniteto
6 a. Italijos didžiąją dalį užėmė germanai langobardai. Bizantijai liko siauras valdų ruožas, kuris tęsėsi nuo Ravennos iki Neapolio (apėmė ir Romą) – vadinamasis Ravennos egzarchatas. Romos vyskupai (vis dažniau tituluojami popiežiais) stengėsi veikti savarankiškai, nuo langobardų gynėsi kiršindami juos ir Ravennos egzarchą. Nesutarimai tarp popiežiaus ir Bizantijos imperatoriaus stiprėjo ir dėl didėjančių mokesčių, t. p. ikonoklazmo politikos (draudimo garbinti religinius paveikslus), imperatoriaus negebėjimo užtikrinti Romos saugumą.
8 a. viduryje langobardams ketinant užimti visą Apeninų pusiasalį popiežius Steponas II kreipėsi pagalbos į frankų valdovą Pipiną Trumpąjį. Šis išvijo langobardus ir 756 perdavė Vidurio Italiją (formaliai – Ravennos egzarchatą) popiežiui, kartu paneigdamas Bizantijos teisę valdyti šią teritoriją. Vėliau Karolingų dinastijos frankų valdovai dovanojo popiežiams žemių Toskanoje, Lombardijoje, Benevento kunigaikštystę, daug Italijos miestų. Šiose šalyse išliko langobardų sukurta valdymo sistema, t. y. daug smulkių grafysčių ir markizatų. Popiežių ir frankų imperatorių tarpusavio santykiai (ar popiežius savarankiškas, ar tik regiono valdytojas) nuo pat Karolio Didžiojo laikų nebuvo tiksliau nusakyti. Dėl Popiežiaus srities savarankiškumo popiežiai ginčijosi (dažnai sėkmingai) ir su Šventosios Romos imperijos imperatoriais. Štaufenų dinastijai nustojus valdyti Šventąją Romos imperiją, Popiežiaus srities (ir kitų Italijos valstybėlių) suverenitetas ginčytas retai.
Avinjono nelaisvė
1305–77 popiežiai gyveno Prancūzijoje (nuo 1309 – Avinjone, Avinjono nelaisvė), jų valdžia Vidurio Italijoje pašlijo. Ją karinėmis priemonėmis atkūrė kardinolas Albornozas, jis dar ir suvienodino visoje Popiežiaus srityje veikiančią teisę. Popiežiams grįžus į Romą Avinjonas liko Popiežiaus srities sudėtyje.
Revoliucijų ir Napoleono karų laikotarpis
18 a. pabaigoje Prancūzijoje kilusi revoliucija labai paveikė Popiežiaus sritį. 1791 Prancūzija aneksavo Avinjoną, 1798 jos kariuomenė užėmė Popiežiaus sritį, buvo paskelbta Romos respublika. Popiežius Pijus VI emigravo. 1808 Popiežiaus srities teritorija aneksuota, čia sudaryti Tibro ir Trasimeno departamentai. Pasibaigus Napoleono karams beveik visa Popiežiaus sritis 1815 atkurta, tik faktiškai turėjo paklusti Austrijai. Popiežiaus srities valdovai dažniausiai pasižymėjo konservatyvia, antirevoliucine politika. 1848 visoje Europoje kilus revoliucijoms, sukilę respublikonai vėl paskelbė Romos respubliką (1849), popiežius Pijus IX pabėgo. Jam atgauti valdžią padėjo Prancūzijos prezidento Liudviko Napoleono (nuo 1852 imperatorius Napoleonas III) pasiųsta kariuomenė, kurios daliniai čia liko iki 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karo.
Italijos suvienijimas ir Popiežiaus srities panaikinimas
1861 Turine susirinkęs pirmasis Italijos parlamentas paskelbė Romą Italijos karalystės sostine. Prancūzijai pralaimėjus Sedano mūšį (1870 09) Pjemonto-Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis II pasiūlė Pijui IX taikiai įsileisti Italijos kariuomenę, bet šis atsisakė. Po simbolinio pasipriešinimo 1870 09 Romą užėmė Italijos karalystės kariuomenė.
Remiantis 1871 10 įvykusio plebiscito rezultatais Roma prijungta prie Italijos karalystės, Popiežiaus sritis faktiškai nustojo gyvavusi. Popiežius apsigyveno Vatikano kvartale, pasiskelbė kaliniu. Katalikų pasaulis jo pasaulietinės valdžios pretenzijų neparėmė. Popiežiaus ir Italijos karalystės priešprieša buvo išspręsta 1929 pasirašius Laterano susitarimą ir įkūrus Vatikano valstybę.