popolãriai (it. popolari), 1919–26 gyvavusios Italijos liaudies partijos nariai.
Partiją įkūrė sicilietis kunigas L. Sturzo, ji vadovavosi krikščioniškos demokratijos principais, ją rėmė popiežius Benediktas XV. Tai buvo katalikų dalyvavimo modernios Italijos politiniame gyvenime pradžia (1860–70 Italijos vyriausybei panaikinus Popiežiaus sritį, popiežius formaliai draudė katalikams dalyvauti politikoje). Popolariai kvietė kurti vietinių administracijų autonomiją, pertvarkyti žemės ūkį, suteikti moterims rinkimų teisę, rinkti (ne skirti) Senato narius.
Per 1919 rinkimus popolariai gavo 20 % balsų ir tapo antra pagal dydį Italijos politine partija (po Italijos socialistų partijos), bet buvo silpni dėl vidaus nesutarimų: katalikai demokratai buvo linkę bendradarbiauti su socialistais, nuosaikūs katalikai – su liberaliai konservatyvios pakraipos partijomis. Į valdžią veržiantis fašistams popolariai nepanoro sudaryti pasipriešinimo fronto nei su kairiaisiais, nei su dešiniaisiais. 1928 fašistai partijas uždraudė, popolarių vadai buvo priversti emigruoti.
Po II pasaulinio karo dauguma buvusių popolarių įkūrė Krikščionių demokratų partiją.
Italijos liaudies partija