populiãcija (lot. populus – gyventojai), organizmų bendrijos dalis, kurią sudaro bet kurios vienos rūšies individų grupė, gyvenanti tam tikroje teritorijoje (rūšies arealo dalyje) daugiau ar mažiau izoliuotai nuo kitur gyvenančių tos pačios rūšies organizmų. Populiacijos būna gausios ir visai negausios, užimančios dideles teritorijas ir labai mažas. Pvz., populiacija galima laikyti visų Lietuvos miškų briedžius, vieno ežero kuojas, parko žibuokles, balos klumpeles. Populiacijos visuma sudaro rūšį, jų užimamos teritorijos – rūšies arealą. Lytiniu būdu besidauginantys organizmai dažniau kryžminasi su kitais tos pačios populiacijos individais nei su individais iš kitų populiacijų, tarp nevisiškai izoliuotų populiacijų vyksta genų mainai. Populiacija yra mažiausias vienetas, kuriame vyksta rūšies evoliucija (atranka, genų dreifas). Didžiausią evoliucinį potencialą turi palyginti mažos ir tik iš dalies izoliuotos populiacijos. Tos pačios organizmų rūšies skirtingos populiacijos gali evoliucionuoti nevienoda linkme. Populiacijos gausumas priklauso nuo gimstamumo ir mirtingumo, emigracijos ir imigracijos. Joms būdingas tam tikras gausumas, jo greitis ir dinamika, individų erdvinis pasiskirstymas, tankis, amžiaus ir lyčių sudėtis, kiti požymiai. Naujoje vietoje sėkmingai įsikūrusios bet kurios rūšies organizmų populiacijos gausumas didėja pagal tą patį (logistinį) dėsnį: iš pradžių – delsimo, vėliau – eksponentinio gausėjimo, sulėtėjimo ir pusiausvyros tarpsnis. Jei organizmų sumažėja iki kritinės ribos, populiacija gali išnykti. Populiacijų struktūrą, funkcionavimą ir raidą tiria populiacinė ekologija, genetinę struktūrą – populiacijų genetika. Populiacijų tyrimai svarbūs selekcijai, kovai su žemės ūkio kenkėjais, bioįvairovės apsaugai.
2178