populiãcijų genètika, biologijos sritis, tirianti populiacijų genetinę struktūrą, jos kitimus ir šį kitimą sukeliančius veiksnius. Išskiriami 4 pagrindiniai populiacijų evoliucijos veiksniai: mutacijos, migracija (genų srautas), atsitiktinis genų dreifas ir gamtinė atranka. Populiacijų genetika vystėsi kuriant alelinių genų dažnio matematinius kitimo modelius, jų pagrindu iškeliant hipotezes apie gamtinių populiacijų genetinį kintamumą ir tikrinant jas empiriniais duomenimis. Dažniausiai matematiniai modeliai apsiriboja vieno ar dviejų genų alelių ir genotipų dažnių analize, tačiau sudėtingiausi – multigeniniai modeliai – disponuoja didesniu genų skaičiumi. Susitelkusi vadinamojoje genotipinėje erdvėje populiacijų genetika paprastai neskiria daug dėmesio fenotipams, nes fenotipinius požymius dažniausiai lemia nuo kelių iki daugelio genų, kurių didesnioji dalis ar net visi yra nežinomi.
Populiacijų genetika kaip biologijos mokslo sritis susiformavo 20 a. 3–4 dešitmetyje, nors ištakos siekia 1908, kai G. Hardy (Didžioji Britanija) ir W. Weinbergas (Vokietija) atskirai vienas nuo kito suformulavo Hardy ir Weinbergo dėsnį. Populiacijų genetikos pradininkai yra R. A. Fisheris, J. B. S. Haldane’as (abu Didžioji Britanija) ir S. Wrightas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kurie savo darbuose sujungė G. J. Mendelio genetikos dėsnius ir Ch. R. Darwino gamtinės atrankos teoriją ir parodė, kad mendelizmas ir darvinizmas ne tik neprieštarauja vienas kitam, bet puikiai vienas kitą papildo. Ši faktų ir idėjų sintezė leido geriau suprasti, kaip vyksta populiacijų prisitaikymas (adaptacija) prie aplinkos, o populiacijų genetika užėmė svarbią vietą plėtojant ir tobulinant evoliucijos teoriją. Vėliau darbus tęsė J. M. Smithas, W. D. Hamiltonas (abu Didžioji Britanija), G. R. Price’as, R. Lewontinas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), M. Kimura (Japonija).
Naują postūmį 20 a. 7–8 dešimtmetyje populiacijų genetikai suteikė molekulinių žymenų – izofermentų ir DNR fragmentų – naudojimas genetiniam kintamumui išmatuoti. Molekuliniai žymenys atskleidė gyvajai gamtai būdingo kintamumo didesnį mastą negu iki tol naudoti matomieji polimorfizmai. Tai leido patikslinti anksčiau puoselėtas teorijas ir kurti naujas.
Populiacijų genetikos pagrindinis tikslas yra išaiškinti, kaip vyksta populiacijų evoliucija, ir tai daroma kuriant matematinius modelius, tačiau kai kurie jos principai ir tyrimų metodai padeda giliau suprasti, įvertinti ir spręsti įvairias ekologines problemas. 21 a. pradžioje populiacijų genetikos metodais naudojamasi mėginant išsaugoti nykstančias rūšis, apriboti invazinių rūšių plitimą, sumažinti kenkėjų ir ligų sukėlėjų atsparumą pesticidams ir antibiotikams, t. p. sumažinti genetiškai modifikuotų žemės ūkio augalų galimą poveikį aplinkai.
Lietuvoje populiacijų genetikos tyrimai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje. Galvijų populiacijų genetinę struktūrą tyrė Z. Vagonis, žuvų – J. Virbickas, paveldimų ligų dažnį žmonių populiacijose – V. Kučinskas, A. Sinkus, aplinkos mutagenų poveikį žmogaus ir gyvūnų populiacijoms – R. Lekevičius. 20 a. pabaigoje– 21 a. pradžioje tiriama kai kurių rūšių augalų (D. Žvingila), žinduolių (A. Paulauskas), paukščių (A. Sruoga, D. Butkauskas) populiacijų genetinė struktūra ir jos pokyčiai, gyventojų haplotipų įvairovė ir paveldimų ligų dažnis (V. Kučinskas). Populiacijų genetikos tyrimai atliekami Vilniaus universitete, Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Medicininės genetikos centre, Vytauto Didžiojo universitete.
964