populiãcinė ekològija, ekologijos šaka, tirianti taksonomiškai ar funkciškai susijusių organizmų grupės ar grupių (dažniausiai populiacijų) struktūrą ir dinamiką, jų priklausomybę nuo vidinių arba tarpgrupinių sąveikų ir aplinkos. Pagrindinis dėmesys skiriamas populiacijų esminėms savybėms – augimui (gausumo kaitai), išgyvenimui ir dauginimuisi. Grindžiama teoriniais, laboratoriniais ir lauko tyrimais. Populiacinė ekologija naudoja aprašomuosius, eksperimentinius ir matematinio modeliavimo metodus. Populiacinės ekologijos tyrimų rezultatai naudojami gamtinių populiacijų valdymui ir apsaugai, gamtinių išteklių racionaliam naudojimui. Glaudžiai susijusi su populiacijų genetika, fiziologija, etologija, bendrijų ekologija.
Populiacinė ekologija kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo 20 a. pirmoje pusėje. Svarbiausi mokslininkai – Ch. S. Eltonas (Didžioji Britanija), A. J. Lotka (Jungtinės Amerikos Valstijos), V. Volterra (Italija), G. F. Gause (Rusija), P. L. Erringtonas, T. Parkas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), D. L. Lackas (Didžioji Britanija), C. B. Huffakeris, J. H. Connellis (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), H. G. Andrewartha (Australija), Ch. J. Krebsas (Jungtinės Amerikos Valstijos), I. Hanski (Suomija). 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje siekiama išaiškinti bendrus populiacijų paplitimo ir dinamikos dėsningumus, jų sąsajas su organizmų gyvenimo ciklo strategijomis, fiziologija ir elgsena, bendrijų ir ekosistemų kaita, paaiškinti jų evoliucinę kilmę. Populiacinės ekologijos svarbiausios šakos – metapopuliacijų ekologija, populiacijų gyvybingumo analizė.
Lietuvoje atliekami kai kurių bestuburių, žuvų, paukščių ir žinduolių populiacinės ekologijos tyrimai.
1548