populiarióji literatūrà, mãsinė literatūrà, nesudėtingo turinio ir paprastos raiškos tekstai, skirti hedonistiniams, iš dalies pažintiniams plačiosios auditorijos poreikiams tenkinti. Populiarioji literatūra dažnai apibūdinama tam tikrą meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė, trivialioji, bulvarinė literatūra, geltonoji, saloninė, paraliteratūra, skaitalas ir panašiai. Artimas terminas, kartais vartojamas sinonimiškai – masinė literatūra, kuri vartotojams siūloma kaip patrauklus produktas. Populiarioji literatūra laikoma horizontaliojo lygmens kultūros reiškiniu, nors jos skalė daugialypė ir kokybiškai nevienareikšmė. Ji priklauso popkultūrai, kurios įsivyravimą lėmė ekonominiai masinės gamybos ir masinio vartojimo veiksniai. Populiariojoje literatūroje veikia komercinis interesas, kasdienybės apraiškos ir šiuolaikinės kultūros industrija (reklama, mada, televizijos serialai, muilo operos, veiksmo filmai ir šou, lengvoji muzika, žiniasklaida, internetas ir kita). Populiarioji literatūra lengvai suvokiama ir visiems prieinama, todėl dažnai traktuojama kaip priešprieša aukštajai, rimtajai, elitinei literatūrai, bet abi jos egzistuoja sinchroniškai. Populiarioji literatūra t. p. turi savo elitinį ir mėgėjiškąjį lygmenį.
Populiariosios literatūros tradicinės funkcijos – atpalaiduojanti, pramoginė, terapinė. Jos aktyvuoja ne suvokėjo intelektą, bet jusles, estetinį pasigėrėjimą nustelbia malonumas ir pasitenkinimas. Tokia literatūra atitinka viešai įsigalėjusias dorovės ir elgesio normas, patvirtina kasdienio gyvenimo stereotipus, iš anksto duotų prasmių vartojimas garantuoja saugumo jausmą. Populiarioji literatūra – savotiškos pasakos suaugusiesiems. Būdinga nesudėtingas siužetas, daug veiksmo, veikėjai skirstomi į gerus ir blogus, nėra gelmės ir potekstės, todėl tokia literatūra dar vadinama vienkartinio skaitymo tekstais. Kartojasi pasakojimo schemos: lemtingi sutapimai, lūkesčių išsipildymas, gėris laimi, blogis baudžiamas, triumfuoja teisingumas (pvz., Pelenės istorijos laiminga pabaiga ar pergalė kovos žygiuose). Populiariojoje literatūroje nenagrinėjama egzistencijos sudėtingumas, nekeliami klausimai, bet žinomi visi atsakymai.
Populiarioji literatūra pasižymi žanrų įvairove: meilės, nuotykių, avantiūriniai ir žurnalistiniai romanai, detektyvinė literatūra, nuotykių literatūra, fantastinė literatūra, mokslo populiarinamoji literatūra, trileriai, kai kurie istoriniai romanai ar bestseleriai, literatūra paaugliams, komiksai ir kita. Šiuos žanrinius tipus vienija skaitomumo rodikliai, bet skiria meninis lygis. Populiarioji literatūra gali artėti ir prie grafomanijos (neįveikiamo noro rašyti neturint tam talento) ir tapti intelektualia elitinės kūrybos sudedamąja dalimi (pvz., J. Ivanauskaitės kelionių trilogija Ištremtas Tibetas 1996, Kelionė į Šambalą 1997, Prarasta Pažadėtoji žemė 1999). Dažnai į populiariosios literatūros kūrinį įterpiama ir gilesnių dalykų, kurie ją atitolina nuo pramoginės literatūros: subtilesnė veikėjų psichologija, socialinio konteksto analizė, patriotinės deklaracijos, religiniai motyvai ir panašiai.
Populiarioji literatūra išplito atsiradus masinei skaitytojų auditorijai ir suklestėjus knygų leidybai (Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 19 a. vidurį). Žymesni populiariosios literatūros rašytojai – A. Dumas, A. Christie, A. C. Doyle’is, S. E. Kingas, J. K. Rowling ir kiti, jų kūriniai laikomi ir populiariosios literatūros klasika.
Populiarioji literatūra Lietuvoje
Lietuvoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje populiarumo rekordą pasiekė iš lenkų kalbos versta graudi vokiečių autoriaus Chr. von Schmidto didaktinė apysaka Genovaitė (pirmą kartą iš lenkų į lietuvių kalbą 1860 išvertė L. Ivinskis). Lietuvių populiarioji literatūra susiformavo 20 a. 2–4 dešimtmetyje (J. Marcinkevičiaus, J. Pilyponio bulvariniai romanai, Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės, 1894–1958, apysaka apie kelionę į Pietų Ameriką Už jūrų marių 1934, M. Šalčiaus Svečiuose pas 40 tautų 6 dalys 1935–36, P. Tarasenkos pažintiniai kūriniai jaunimui). SSRS okupacijos laikotarpiu populiaroji literatūra saikingai klestėjo (Anieliaus Markevičiaus, 1923–2010, V. A. Misevičiaus, V. Sirijos Giros kūriniai, R. Šavelio romanas Tadas Blinda 1987, V. Ažušilio fantastika). Dar vienas populiariosios literatūros proveržis prasidėjo 1992–95, sustiprėjus komercinėms leidykloms (gausiai rašė Edvinas Kalėda, g. 1965, Robertas Kundrotas, g. 1964, Algimantas Lyva, g. 1951, Edmundas Malūkas, g. 1945, Vytenis Rožukas, g. 1951, ir kiti). Kaip meilės romanų autorės išgarsėjo Irena Buivydaitė, Elena de Strozzi (g. 1936), Daiva Vaitkevičiūtė (g. 1970). Žurnalistinio romano tipą sukūrė Ugnė Barauskaitė (g. 1975), Z. Čepaitė, D. Jazukevičiūtė. Detektyvų parašė Arvydas Daškus (g. 1941), Birutė Mackonytė (1928–2017), Petras Šatkus (g. 1942), J. Šikšnelis (slapyvardis Raidas Dubrė) ir kiti, politinių trilerių – Aidas Pelenis (g. 1968, tikroji pavardė Puklevičius), Saulius Stoma (g. 1954), nuotykinės istorinės prozos – J. Laucė, J. Užurka. K. Almenas inicijavo autorių kolektyvo kuriamą nuotykinės istorinės prozos seriją jaunimui Skomantas. Mokslinę, mistinę, kibernetinę fantastiką publikuoja pagrindinė fantastikos leidykla Eridanas. Vis daugiau rašoma kelionių knygų apie svečias šalis (Eglė Aukštakalnytė-Hansen, g. 1971, Dainius Kinderis (g. 1981), Martynas Starkus, g. 1973, Andrius Užkalnis, g. 1970, ir kiti).
Pramoginė literatūra; laisvalaikio literatūra
G. Viliūnas Populiarioji literatūra / Naujausioji lietuvių literatūra: 1988–2002 Vilnius 2003; J. Fiske Populiariosios kultūros supratimas Vilnius 2008.
471