populzmas, politikos tradicija, pagal kurią siekiant politinio pripažinimo orientuojamasi į žemesnius visuomenės sluoksnius, pataikaujama masių nuotaikoms. Populizmui būdinga tam tikrų idėjų, politinių, ekonominių ar kitų pažadų skelbimas visiems suprantamais ir įtaigiais šūkiais, atitinkančiais daugumos lūkesčius, siekiant visuomenės (arba rinkėjų) paramos ar valdžios. Populizmas gali būti susijęs su demagogija, retorika, propaganda, sąmokslu, diktatūra.
Istorijoje populizmas buvo siejamas su liaudžiai atstovaujančia politine ideologija, priešinga privilegijuotų grupių vyravimui masių atžvilgiu (pvz., elitui, aristokratijai, plutokratijai). 2 a. pr. Kr. pabaigoje–1 a. pr. Kr. Romos respublikos Senate plebėjų, ypač kaimo, interesams atstovavo populiarai. 16 a. reformacijos gyvavimo laikais anabaptistai kėlė idealios teokratinės visuomenės idėjas, pagal kurias valstiečiai galėtų patys skaityti Bibliją, laisvai apsispręsti, reikalavo lygybės, turto bendrumo (pvz., Vokietijos valstiečių karas 1524–26, Münsterio komuna 1534–35). Panašios protestantizmo (ypač puritonų, levelerių) idėjos iš dalies lėmė Anglijos revoliuciją 1640–60. Populizmo idėjos Europoje atgijo romantizmo laikotarpiu ir per 19 a. pramoninę revoliuciją. 19 a. 10 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė agrarinis reformatorių populistų judėjimas. Populizmas buvo būdingas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui A. Jacksonui, Progresyviajai partijai, t. p. 19 a. antroje pusėje Rusijos narodnikų judėjimui (kuris skelbė valstietiškąjį socializmą ir kritikavo baudžiavą). Laikoma, kad 20 a. 4–5 dešimtmečiais nacių Vokietija vykdė populistinę politiką. Nuo 20 a. antros pusės populizmas būdingas kai kurioms Lotynų Amerikos šalims (Bolivijai, Čilei, Ekvadorui, Kubai, Meksikai, Nikaragvai, Paragvajui, Venesuelai), kurių vadovai skelbia socialistines arba nacionalistines idėjas, stengiasi įtikti masėms ir skurdžiausiems gyventojams.