„Populorum progressio“ („Tautų pažanga“), popiežiaus Pauliaus VI socialinė enciklika. Paskelbta 1967 06 26. Formuluojama katalikybės socialinė doktrina Vakarų šalių ekonominio pakilimo laikotarpiu. Pastebima, kad socialiniai klausimai tapo pasaulinio masto, todėl jie turi būti sprendžiami visame pasaulyje, o ne pavienėse valstybėse ar regionuose. Aptariama didžiosios pasaulio dalies atsilikimo ir skurdo augant pasaulinei ekonomikai problema. Viena pagrindinių Populorum progressio temų – tautų nelygybė (vadinamųjų pirmųjų ir trečiųjų pasaulio šalių), keliamas klausimas, kokios tokiomis aplinkybėmis turėtų būti žmonių, tautų, vyriausybių ir valstybių dorinės nuostatos ir principai, permąstoma pažangos samprata. Pabrėžiama, kad pažanga neturi apsiriboti tik ekonomika, materialiųjų gėrybių gausa, rinka, ji negali būti atsieta nuo teisingumo. Teigiama, kad pažanga – tai naujas taikos vardas, perėjimas prie žmogiškesnių gyvenimo sąlygų. Išdėstomi su skurdu susiję veiksniai: neraštingumas, vaikų mirtingumas, bloga mityba, tarptautinis įsiskolinimas ir kita, pabrėžiama, kad tautų nelygybę galėtų įveikti švietimas, išmintingas gamtos išteklių naudojimas, tarptautinių konvencijų nustatytos vienodos prekybos sąlygos. Populorum progressio pabrėžia ankstesnėse socialinėse enciklikose skelbtus principus: visuotinę gėrybių paskirtį, asmeninio ir valstybinio solidarumo pareigą.
2271