Porfrijas (Porphyrios) apie 233Tyras apie 304Roma, senovės graikų filosofas neoplatonikas. Plotino mokinys ir biografas.
Gyvenimo faktai
Studijavo Atėnuose pas retorių Longiną (213–272), 263 atvyko į Romą, studijavo neoplatonizmą Plotino mokykloje. Dėl sveikatos nuo 269 kurį laiką gyveno Sicilijoje. Plotinui mirus Romoje dėstė jo doktriną, apie 301 išleido jo filosofinius veikalus.
Vienio samprata
Porfirijas skyrė esamybę, buvimą apskritai ir substanciją. Vienis nusakomas negatyviai ir paradoksaliai – jis nėra substancija, bet yra apskritai, ne tik peržengia veikimą, bet ir gali veikti. Vienis yra už būtį ankstesnis tyras veikimas.
Dievo ir sielos samprata
Dievas yra būtis, gyvenimas ir žinojimas. Individuali siela nėra atskirta nuo Dievo, nes ji egzistuoja ne erdvėje ir laike. Porfirijas skyrė sielos savaiminį ir su kūnu susietą išorinį gyvenimą. Beveik nėra skirtumo tarp visuotinės sielos ir intelekto.
Kitos idėjos
Pabrėžė dvasinio gyvenimo elementų (tikėjimo, tiesos, meilės ir vilties) svarbą. Teurginę praktiką grindė simpatija – fizinį kosmą natūraliai persmelkiančiais maginiais ryšiais. Nagrinėjo antikos religinį simbolizmą. Meninėje kūryboje skyrė juslinio pasaulio ir transcendentinę mimezę.
Veikalai
Parašė gramatikos, retorikos, geometrijos, aritmetikos, muzikos teorijos, etikos veikalų (iš 77 žinomų išliko 18), Platono ir Aristotelio veikalų komentarų. Porfirijo parašytas Aristotelio Kategorijų įvadas Isagogė turėjo didelę reikšmę vidurinių amžių filosofijai, jame iškelta giminių ir rūšių egzistavimo pobūdžio problema paskatino realizmo ir nominalizmo ginčą dėl universalijų ontologinio statuso.
Porfirijo veikalas Prieš krikščionis (Contra christianos; viena pirmųjų Biblijos istorinių kritikų) 448 sudegintas imperatoriaus Teodosijaus II įsakymu.