porfỹrai (gr. porphyra – purpuras), magminių efuzinių (vulkaninių), hipabisalinių (pusiau giluminių) arba gyslinių, dažniausiai rūgščios sudėties uolienų, turinčių porfyrinę struktūrą bendras pavadinimas. Porfyrus sudaro stikliška arba mikrokristalinė pagrindinė uolienos masė, kurioje aiškiai išsiskiria stambūs idiomorfiniai kalio lauko špatų, rūgščiųjų plagioklazų, kvarco, biotito, kartais raginukės fenokristalai (sudaro 10–15 % uolienos tūrio). Pagrindinė masė ir fenokristalai būna tos pačios arba skirtingos mineralinės sudėties. Tekstūra masyvi, fluidinė. Spalva gelsva, rausva, pilka, ruda su įvairiais atspalviais. Pagal fenokristalų sudėtį skiriamas augitinis, amfibolitinis, biotitinis, kvarcinis, labradorinis, olivininis porfyras; pagal petrografinę sudėtį – granitinis, diabazinis, sienitinis, gneisinis ir kiti. Porfyrai susidaro iš netoli Žemės paviršiaus stingstančios magmos arba iš lavos išsiliejusios Žemės paviršiuje per vulkaninius išsiveržimus.
kvarcinis porfyras
Porfyrai slūgso lavos srautų, dangų, daikų pavidalu; būdingi senojo vulkanizmo rajonams. Naudojami dailės dirbiniams, apdailos akmenims, skaldai gaminti. Porfyrų randama Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, yra Lietuvos riedulynuose ir kristaliniame pamate.