porfyrtai, magminių efuzinių (vulkaninių) arba hipabisalinių (pusiau giluminių) vidutinio rūgštingumo ir bazinės sudėties uolienų, turinčių porfyrinę struktūrą, bendras pavadinimas. Porfyritą sudaro stikliška arba mikrokristalinė pagrindinė uolienų masė, kurioje yra įsiterpusių stambių bazinių arba vidutinio rūgštingumo plagioklazų, amfibolų arba piroksenų fenokristalų (sudaro 20–30 % uolienos tūrio). Juose nebūna kvarco (tuo porfyritai skiriasi nuo porfyrų). Pagrindinė masė ir fenokristalai būna tos pačios arba skirtingos mineralinės sudėties. Tekstūra masyvi, dėmėta. Spalva pilka, šviesiai pilka, šviesiai žalsva. Pagal petrografinę sudėtį skiriamas bazaltinis, andezitinis, dioritinis ir kiti porfyritai; pagal fenokristalų sudėtį – albitinis, amfibolitinis, augitinis, pirokseninis, raginukinis porfyritas. Susidaro panašiomis kaip porfyrai sąlygomis. Porfyritai slūgso lavos dangų, daikų, štokų pavidalu.
plagioklazinis porfyritas
Naudojami apdailos akmenims, skaldai gaminti. Porfyritai būdingi įvairaus geologinio amžiaus platformoms, raukšlėtų sričių rajonams; jų randama Indonezijoje, Islandijoje, Japonijoje, Malaizijoje, Švedijoje, yra Lietuvos riedulynuose.