Portugãlijos istòrija
Senieji laikai
dolmenas Alentejo srityje (apie trečias tūkstantmetis prieš Kristų)
kromlechai prie Évoros
Iberijos pusiasalis – regionas, kuriame rasti Vakarų Europoje seniausi hominidų pėdsakai. 2008 radiniai liudija homo antecessor (manoma, bendri neandertaliečių ir homo sapiens protėviai) rūšies hominidus čia gyvenus prieš maždaug 1,2 mln. metų. Apie 200 000 pr. Kr. Iberijos pusiasalyje pasirodė neandertaliečiai (jų pėdsakų aptikta Salemos oloje Alentejo srityje, prie Tejo upės žemupio, netoli Lisabonos). Apie 40 000 pr. Kr. Europoje klimato atšalimui pasiekus apogėjų atsikėlė Homo sapiens. Apie 32 000–21 000 pr. Kr. pasirodė nauja jų banga, kurios atstovai, remiantis Y chromosomos savybių tyrimais, laikomi tiesioginiais daugumos viso Iberijos pusiasalio dabartinių gyventojų protėviais. Kurį laiką Homo sapiens ir neandertaliečiai gyveno greta, apie 28 000 pr. Kr. pastarieji išnyko.
Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje iš Vidurio Europos atsikėlė indoeuropiečiai keltai ir susimaišė su vietos gyventojais. Susidarė kalaisijų, arba galesų (Šiaurės Portugalijoje), luzitanų (Vidurio Portugalijoje), Alentejo keltų, kinijų (dabartiniame Algarvės regione) ir kitos gentys. Algarvės regiono pakrantėse atsirado finikiečių gyvenviečių. 3 a. pr. Kr. Portugalijos pietinę dalį užgrobė Hamilkaro Barkos, vėliau Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai. Kartaginai ir Romai pradėjus Pūnų karus 219 pr. Kr. į Iberijos pusiasalį įsiveržė ir jį ilgainiui nukariavo romėnai. 154–139 pr. Kr. jų valdžios nesėkmingai mėgino nusikratyti luzitanai. Romėnai 27 pr. Kr. įkūrė Luzitanijos provinciją, pastatė daug miestų, kurie išliko iki 21 a. pradžios. Šiuo laikotarpiu atsirado ir dauguma kelių. Valdant Romai išnyko vietinės kalbos, pakito gyventojų papročiai. 212 pr. Kr. Karakalos įsakymu krašto miestų gyventojai tapo visateisiais Romos piliečiais. 2 a. tarp jų ėmė plisti krikščionybė.
Dianos šventykla Évoroje (3–2 a. pr. Kr.)
Viduriniai amžiai, musulmonų valdžia
5 a. iš Galijos įsiveržė germanų kilmės svebų ir vandalų gentys. Romėnų paskatinti vestgotai 429 išstūmė vandalus į Šiaurės Afriką. Svebai liko, jų centru tapo Braga, kitose dabartinės Portugalijos žemėse (kaip ir Ispanijoje) nusistovėjo vestgotų valdžia. 585 jie pajungė svebus (jų kalbos reliktų portugalų kalboje išliko ir 21 a. pradžioje, svebams priskiriami kai kurie išlikę žemdirbystės metodai). Dauguma vestgotų miestų, vyskupijų centrai kūrėsi prie romėnų nutiestų kelių. 7–8 a. vestgotai ir svebai Douro upės žemupio teritoriją pradėjo vadinti Portugalija (pagal romėnų čia įkurto Kalės uosto, lotyniškai Portus Cale, pavadinimą), šis vardas visai dabartinės Portugalijos teritorijai prigijo 11–12 amžiuje. Vestgotų karalystė žlugo, kai 711 iš Šiaurės Afrikos į Pirėnų pusiasalį įsiveržė arabai. Jie įkūrė Kordobos emyratą (nuo 929 Kordobos kalifatas). Portugalijos pietinėje dalyje apsigyveno arabai iš Jemeno, šiaurinėje dalyje arabų buvo mažai, tik uostuose stovėjo jų karinės įgulos. Pietinę dalį valdė vietinių arabų klanų vadai. Administracinių regionų ribos beveik nesikeitė (tiek valdant arabams, tiek vėliau), keitėsi tik jų pavadinimai. Pirėnų pusiasalio šiaurinėje dalyje išlikusi krikščioniška Astūrijos karalystė tapo ilgai trukusio pusiasalio atkariavimo (rekonkistos; Astūrijos karaliai manė esą vestgotų įpėdiniai, atsiimantys savąsias žemes) atrama.
Obidoso pilis (12 a.)
Valstybės susikūrimas
Portugalijos teritorija tarp Douro ir Minho upių ilgą laiką buvo mažai gyvenamas pasienio regionas. Gyventojai čia daugiausia vertėsi gyvulininkyste. Rekonkistos laikotarpiu tarp Douro ir Minho upių pradėjo formuotis Portugalijos valstybės branduolys.
1064 Kastilijos ir Leono karalius Ferdinandas I Didysis atkariavo teritoriją iki dabartinės Coimbros, bet jos tvarkymą pavedė mosarabų (musulmonų kraštuose gyvenę krikščionys) kilmės valdytojui. 11 a. pabaigoje iš Afrikos įsiveržus Almoravidams Kastilijos ir Leono karaliui Alfonsui VI Drąsiajam į pagalbą atėjo Burgundijos kunigaikščio Odo brolis Henrikas ir už tai gavo valdyti Portugalijos grafystę. 1109 Alfonsui VI Drąsiajam mirus Henrikas atsisakė dar kartą prisiekti feodalinę ištikimybę Leonui ir pradėjo karus, kuriuos tęsė jo sūnus Alfonsas Henrikas. Alfonsas Henrikas iš pat pradžių titulavosi karaliumi (Alfonsu I), bet formaliai juo buvo pripažintas 1179, kai prisiekė ištikimybę popiežiui. Remiamas Tamplierių, Calatravos, Santjago karinių religinių ordinų Alfonsas I išplėtė karalystės ribas iki Tejo upės, 1147 užėmė Santarémą ir Lisaboną. Jo sūnus Sančas I atkariautose žemėse skatino kurtis naujakurius, steigė daug privilegijų turinčius miestus.
Alfonsas Henrikas – pirmasis Portugalijos karalius (16 a. pirmos pusės miniatiūra)
12 a. rekonkistą pristabdė nauja musulmonų karinė jėga – Almohadai, bet 1212 jie buvo sumušti Kastilijos teritorijoje vykusiame Navas de Tolosos mūšyje ir Portugalijos sienų plėtra tęsėsi.
Aljubarrotos mūšis (apie 1479, Jeano dʼWavrino Chronique d'Angleterre miniatiūra, Britų muziejus Londone)
Galutinai musulmonai išstumti iš Portugalijos valdant Alfonsui III (1248–79). Šiuo laikotarpiu valstybės sostinė iš Coimbros perkelta į Lisaboną. Kraštas buvo agrarinis, dauguma gyventojų augino javus, vertėsi gyvulininkyste, mažiau žvejyba, amatais ir prekyba (iš Algarvės regiono buvo išvežama figos ir migdolai). Vienu svarbesnių Portugalijos valstybės ankstyvojo laikotarpio uždavinių buvo krikščionių, čia likusios musulmonų dalies ir mosarabų suliejimas į vieną politinę bendruomenę. Ilgainiui tarp visuomenės narių nusistovėję socialiniai ryšiai buvo tipiškai feodaliniai, nors Iberijos pusiasalyje anksčiau nei daugelyje Vakarų Europos kraštų atsirado parlamentarizmo užuomazgų. Portugalijos karalius valdė padedamas kortesų, kuriuos nuo 1254 sudarė bajorai, dvasininkai ir miestiečių atstovai. Kortesai pirmiausia šaukti dėl mokesčių, kai pinigų stygius nebuvo didelis, jie nesirinkdavo. Alfonsas III sustiprino karaliaus valdžią atiminėdamas Bažnyčios turtus (už tai ekskomunikuotas, bet tokią politiką tęsė iki mirties).
Lisabonos apsiaustis 1384 (14 a. pabaiga, Jeano Froissartʼo kronikų miniatiūra)
Valdant jo sūnui Diniui I (Dionizui I) (1279–1325) pradėtas statyti Portugalijos laivynas, įkurtas Coimbros universitetas (1290). 14 a. antroje pusėje–15 a. pirmoje pusėje dėl maro epidemijų kilo demografinė krizė. 12–13 a. labiausiai paplitusias kultūras – rugius ir kviečius − keitė alyvmedžiai ir vynmedžiai, nes jų priežiūrai reikėjo mažiau darbo jėgos. Grūdus pradėta įsivežti, didėjo vyno eksportas. Politinis gyvenimas buvo neramus. Portugalijos ir Kastilijos valdantieji dažnai susigiminiuodavo, atsirasdavo dinastinių pretenzijų ir kilo pavojus, kad viena karalysčių prisijungs kitą. Taikingesni santykiai kuriam laikui nusistovėjo 1340 abiejų valstybių jungtinei kariuomenei sumušus musulmonus Salado upės mūšyje. 1383 mirė paskutinis Portugalijos grafo Henriko palikuonis Ferdinandas I Gražusis. Jo tėvo Petro I nesantuokinis sūnus Jonas I, kovodamas dėl sosto, Aljubarrotos mūšyje (1385) sumušė Kastilijos kariuomenę ir įsitvirtino valdžioje, pradėdamas naują Avisų dinastiją.
Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis
Valdant Jonui I prasidėjo kita Portugalijos istorijos era – imperijos kūrimas (Portugalijos kolonijinė imperija). 1415 portugalai užėmė turtingą musulmonų prekybos centrą Šiaurės Afrikoje – Ceutą. Tolesniam kolonijų užkariavimui pamatus padėjo Jono I sūnaus princo Henriko Jūrininko veikla. Jam vadovaujant buvo statomas laivynas (atsirado naujas laivų tipas – karavelės, pakankamai didelės, kad tilptų įranga, kurios reikia ilgoms kelionėms, ir pakankamai mažos, kad plaukiotų nežinomuose, dažnai sekliuose vandenyse), Sagreso iškyšulyje (Algarvės regionas) buvo telkiami kartografai, apmokomi laivų kapitonai, dažniausiai iš Lagoso uosto išplaukiantys tirti Afrikos vakarų pakrančių. Ekspedicijų tikslas pirmiausia buvo religinis: ieškota legendinės krikščioniškos apaštalo Jono karalystės, susivienijus su ja tikėtasi atkariauti Jeruzalę, bet ilgainiui (ypač po Henriko Jūrininko mirties) įsivyravo prekybiniai interesai.
Henrikas Jūrininkas (šv. Vincento politripticho fragmentas; aliejus, 14 a. pirma pusė, dailininkas Nuno Gonçalves, Nacionalinis senojo meno muziejus Lisabonoje )
1418–19 atrastos Madeiros archipelago salos, 1427 – Azorai. Iki Henriko Jūrininko mirties (1460) portugalai ištyrė Afrikos pakrantę iki Siera Leonės. Prie Mauritanijos krantų esančioje Arguimo (dabar Arguino) saloje buvo pastatyta tvirtovė, kartu tapusi ir svarbiu prekybos su Afrika centru. Geografinius atradimus skatino ir vienas talentingiausių Portugalijos monarchų – Jonas II Puikusis (valdė 1481–95). Jis sustiprino karaliaus valdžią, pašlijusią valdant pirmtakams – jo seneliui Eduardui (1433–38) ir tėvui Alfonsui V Afrikiečiui (1438–81). Jonas II dabartinės Ganos teritorijoje 1482 pastatydino Elminos tvirtovę ir užmezgė santykius su Kongo karalyste (dabartinės Angolos teritorija). Jo pasiųstas dvariškis B. Díazas 1487–88 pirmasis iš europiečių apiplaukė Afriką iš pietų pusės ir atrado, kad Indiją galima pasiekti jūra. Šį tikslą įgyvendino Vasco da Gamos vadovaujama ekspedicija (1497–98).
Vasco da Gama (rašalas, apie 1558–65, Lisuarteʼės de Abreu rankraštinės knygos iliuminacija, Morgano biblioteka ir muziejus Niujorke)
Belémo bokštas Lisabonoje (pastatytas 1515–25) – iš čia savo keliones pradėdavo portugalų atradėjai
Terra Brasilis (apie 1525, iš Millerio atlaso, sudaryto Pedro Reinelio ir Lopo Homemo)
Aktyviau naujų žemių ir prekybos kelių pradėjo ieškoti ir Portugalijos kaimynė Ispanija (1492 ji parėmė K. Kolumbo kelionę, per kurią atrasta Amerika). Nesutarimams, galintiems kilti dėl dar neatrastų teritorijų, turėjo užkirsti kelią 1494 pasirašyta Tordesillaso sutartis (remiantis ja Portugalijai atiteko 1500 atrasta Brazilija). Užjūrio ekspansija tapo svarbiausiu užsienio politikos tikslu. 1498–1513 padedami islamo šalių jūrininkų portugalai apiplaukė ir aprašė Azijos žemyno pakrantes (išskyrus didelę dalį Kinijos ir Japoniją). Portugalai nesiekė ir negalėjo užkariauti didesnių teritorijų, tik kūrė prekybinę imperiją. Didelių karinių pajėgų šiam tikslui nereikėjo, nors atrastose žemėse Portugalijos politika ne visada buvo taiki. Dėl prekybos kelių teko kovoti su musulmonų valstybėmis. Iki Emanuelio I valdymo (1495–1521) pabaigos Portugalija tapo stipriausia jėga Indijos vandenyne (tokia išliko iki 17 a. pradžios), kontroliavo Maroko vakarinius krantus (čia išnaikino piratavimą).
Prekybos su Indija centras buvo Goa, kur rezidavo vicekaralius. Užjūrio prekyba tapo labai svarbia ūkio šaka (1588 davė iki 60 % valstybės pajamų), nors tai buvo palyginti nedidelės gyventojų dalies (pirmiausia karaliaus ir didikų, tarp jų ir dvasininkų) verslas. Nemažai portugalų apsigyveno užsienyje (16 a. Azijoje jų buvo apie 10 000, keli šimtai – Afrikos pakrantėse). Iš Azijos daugiausia vežti prieskoniai, į Europos šalis eksportuota vynas, aliejus, daržovės. Į Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos pajūrio šalis, iš Portugalijos daugiausia vežta druska. Pačioje metropolijoje dauguma gyventojų ir toliau liko žemdirbiais. Stambiausiu žemvaldžiu 16 a. pirmoje pusėje tapo karalius, kai atsirado tradicija skelbti jį svarbiausių riterių ordinų – Santjago, Avisų ir Kristaus – didžiuoju magistru. Diduomenė išliko įtakinga, bet jos galia pamažu buvo ribojama (didikų valdose naikinama atskira jurisdikcija, kardinolais tapdavo vien tik karaliaus šeimos nariai). Maroke žuvus Portugalijos karaliui Sebastijonui (valdė 1557–78), mirus jo dėdei karaliui Henrikui I (valdė 1578–80) tiesioginių Avisų giminės paveldėtojų neliko, kilo dinastinė krizė. Ja pasinaudojo Ispanijos karalius Pilypas II ir sėkmingai įveikė kitus pretendentus į sostą.
1580–1640 Portugalija buvo Ispanijos dalis. Iš pradžių Ispanijos karaliai toleravo Portugalijos autonomiją: čia galiojo savi įstatymai, veikė sava vyriausybė, išliko sava valiuta, bet šalis prarado savarankišką užsienio politiką. Ispanijos priešai (pvz., seni Portugalijos prekybiniai partneriai Anglija ir Olandija) pradėjo puldinėti portugalų valdas Brazilijoje, Afrikoje ir Azijoje. Ispanijos karalius Pilypas IV (1621–65) pamėgino Portugaliją paversti Ispanijos provincija. Nepasitenkinimas svetimšalių valdžia padidėjo. 1640 sukilus Katalonijai sukilo ir Portugalija. Ispanai buvo išvyti beveik be kraujo, karaliumi paskelbtas Bragansų giminės kunigaikštis Jonas II (karalius Jonas IV Laimingasis; 1640–56), bet dėl nepriklausomybės su Ispanija dar teko kovoti 28 metus (pastaroji ją pripažino tik 1668). Užjūrio kolonijos (išskyrus Ceutą, kuri liko Ispanijos valdžioje) naująjį karalių pripažino iš karto.
Jono, Bragansos kunigaikščio, portretas (aliejus, apie 1628, P. P. Rubenso dirbtuvė, Karališkoji pilis Varšuvoje)
Kolonijinės imperijos nuosmukis
17 a. antroje pusėje daugumą kolonijinių valdų Azijoje (išskyrus Goa, Makao, Timoro salą ir keletą tvirtovių Indijoje) ir svarbius prekybos punktus Afrikoje (Gvinėjos įlankos regione, Natalyje, Vakarų Afrikoje) užgrobė Anglija, Prancūzija ir Olandija, bet labai padidėjo Brazilijos reikšmė. Čia kilus aukso karštinei atsikėlė daug portugalų (karaliui Jonui V teko uždrausti emigraciją iš metropolijos, 1709 Brazilija paskelbta vicekaralyste). Valstybės pajamos labai padidėjo iš prekybos Brazilijos auksu ir deimantais; tai padėjo išlaikyti tvirtą valiutą. Nepertraukiamai valstybės įvairių gyvenimo sričių plėtotei didelę įtaką turėjo ir valdžios stabilumas: karaliai Petras II (1683–1706), Jonas V (1706–50), Juozapas I (1750–77) ir Jonas VI (nuo 1799 regentas, 1816–26 karalius) valdė ilgai. Svarbiausiuose postuose ilgai išbūdavo tie patys žmonės, ilgalaikės reformos nebuvo pertraukiamos. 18 a. Portugalija kariavo mažai. Ji neliko neutrali tik per Ispanijos įpėdinystės karą (1701–14), kai sudarė sąjungą su Anglija, Olandija, Šventąja Romos imperija, Savoja, o jos kariuomenė įsiveržė į Ispaniją, ir per Septynerių metų karą (1756–63), kai teko gintis nuo Ispanijos ir Prancūzijos kariuomenių. Abu konfliktai portugalams baigėsi palyginti sėkmingai. Valstybės gyvenimo daugelį sričių labiausiai paveikė Juozapo I favorito S. J. de Carvalho e Mello, kitaip markizo de Pombalio, reformos. Pombalio gabumai atsiskleidė įveikiant 1755 žemės drebėjimo, sugriovusio pusę Lisabonos, padarinius. Jis aprūpino gyvenamais būstais benamius, perstatė Lisabonos senamiestį, pertvarkė daugelį prekybos sričių, skatino naujus verslus, įvedė vynuogių auginimo standartus. Užsibrėžęs reformuoti valstybės švietimą daug kovojo su jėzuitais, kol 1759 juos išvijo iš Portugalijos ir jos kolonijų. Senosios aristokratijos valdžia buvo galutinai palaužta. Atsakomybę už valstybės administravimą ir ūkio valdymą perėmė naujas sluoksnis – buržuazija (pirkliai ir naujieji valdininkai). Juozapui I mirus jo favoritas neteko valdžios, bet Marijos I valdymo laikotarpiu (1777–92) į valdžią atėję konservatoriai senosios tvarkos grąžinti nebegalėjo.
Napoleono karai ir 19 amžiaus krizė
Įvykiai, susiję su 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, neaplenkė ir Portugalijos. Ji atsisakė prisidėti prie Napoleono I Didžiajai Britanijai paskelbtos kontinentinės blokados ir 1807 Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Portugaliją. Priešui pasirodžius netoli Lisabonos karaliaus dvaras, lydimas Didžiosios Britanijos laivų, išplaukė į Braziliją (ten išbuvo 14 metų). Rio de Žaneiras tapo Portugalijos imperijos sostine, Brazilija 1815 paskelbta atskira karalyste. Metropolijoje liko valdyti regentų taryba. Į pagalbą Portugalijai atėjo Didžioji Britanija, jos kariuomenė, vadovaujama A. Wellesley (nuo 1814 kunigaikštis Wellingtonas) 1808 privertė Prancūzijos kariuomenę pasitraukti iš Portugalijos. Po karų kraštas liko nusiaubtas. Aukščiausioji valdžia rezidavo užsienyje, Portugalijos kariuomenės vyriausiasis vadas buvo užsienietis (britų generolas W. Beresfordas). 1807–21 Portrugalija buvo panaši į Brazilijos koloniją, globojamą Didžiosios Britanijos. Didėjo nepasitenkinimas, jį skatino ir liberalizmo idėjos, plintančios iš Ispanijos. Vadovaujant kariuomenei 1820 šalyje kilo revoliucija, jos dalyviai siekė konstitucinės valdžios. Dėl įvykių šalyje karalius Jonas VI buvo priverstas grįžti į Portugaliją. 1822 paskelbta labai liberali konstitucija (sudaryta remiantis 1812 Ispanijos Cádizo konstitucija; buvo atskirtos įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios, sudarytas vienų rūmų parlamentas). Ilgainiui ji pasirodė esanti per radikali. Brazilija 1822 pasiskelbė nepriklausoma, ten regentu likęs Jono VI sūnus Petras I tapo konstituciniu imperatoriumi. Pačioje Portugalijoje absoliutistinės valdžios šalininkai labai priešinosi, nors 1824 ir pralaimėjo Jono VI jaunesniojo sūnaus Miguelio vadovaujamą sukilimą. Jonas VI 1826 mirė, sostą paveldėjo Petras I (Portugalijos karalius Petras IV). Portugalijos sosto jis atsisakė dukters Marijos da Glorijos (nuo 1834 titulavosi Marija II da Glorija; 1826–53) naudai, regentu tapo Miguelis. Politiniu kompromisu turėjo tapti 1826 Konstitucinė chartija, kuri išplėtė karaliaus ir apribojo kortesų valdžią (kitaip nei 1821 konstitucijoje, dabar karalius galėjo vetuoti kortesų priimtus įstatymus, įvestas rinkimų cenzas, sudaryti Perų rūmai). Miguelio šalininkai kompromisu neapsiribojo, pamėgino įvesti savo režimą. Kilo pilietinis karas (Migelistų karas), dėl kurio Petras I 1831 atsisakė Brazilijos sosto ir iš Azorų salų, kur telkėsi Mariją II da Gloriją remiantys liberalai, surengė sėkmingą karinę ekspediciją į Portugaliją. Karas baigėsi 1834, liko galioti 1826 Konstitucinė chartija (dauguma jos principų iš esmės galiojo iki 1933), bet ryškus šalies politinis susiskaldymas išliko dar ilgai (ypač aštrios buvo 1842 ir 1846 kovos). Marija II da Glorija (1836 ištekėjo už Saksų-Koburgų dinastijos atstovo, tuo pradėjo Saksų-Koburgų-Bragansų dinastijos valdymą) ėmėsi reformų, kurias tęsė jos įpėdiniai Liudvikas I (1861–89) ir Karolis I (1889–1908).
1821–23 ir 1832 dekretais panaikintos visos feodalinės privilegijos (tarp jų ir baudžiava). Po žemės reformos (pardavinėta karaliaus ir 1834 paleistų religinių ordinų žemės) labai pasikeitė vidutinių ir stambių žemės savininkų sudėtis, sumažėjo grūdų importas, nors jie buvo įvežami per visą 19 amžių. Reformos turėjo įtakos ir pramonės plėtrai, nors ji buvo lėtesnė nei kitur Vakarų Europoje. Portugalijos ūkis išsiskyrė didele užsienio kapitalo koncentracija (Didžiosios Britanijos kapitalo dalis pramonėje ir prekyboje siekė 25 %). Visgi kraštas buvo atsilikęs, vien 1871–82 į Braziliją emigravo apie 180 000 žmonių.
Pirmoji respublika
José Relvasas iš Lisabonos rotušės balkono skelbia Portugalijos Respubliką (1910 10 05)
Dėl problemų sprendimo būdo monarchistinės partijos vis labiau nesutarė, 19 a. pabaigoje padaugėjo respublikoniškos valdymo formos šalininkų. 1891 buvo įkurta Respublikonų partija. Jos rėmėjų gretos labai išaugo 1906 įvedus diktatorišką ministro pirmininko I. Franco valdžią (jam valdant kortesai nebuvo renkami, uždaryti universitetai). 1908 Lisabonoje per pasikėsinimą nužudyti karalius Karolis I ir sosto įpėdinis Liudvikas Pilypas. Karaliumi tapęs Emanuelis II (1908–10) atkūrė konstitucinę vyriausybę, bet valdyti politinės patirties jam neužteko, per trumpą laikotarpį pasikeitė septynios vyriausybės. Politinė įtampa išsisprendė 1910 10 kilus revoliucijai. Monarchija buvo panaikinta (1910 10 05), Portugalija paskelbta respublika. 1911 buvo priimta nauja konstitucija.
Kurį laiką visuomenę vienijo naujos valdžios antikatalikiška politika (Bažnyčia atskirta nuo valstybės, uždraustas religijos mokymas mokyklose ir universitetuose, panaikinta daug religinių švenčių), bet greitai įsivyravo politinis chaosas. Ypač nesutarė klerikalų ir monarchistų grupuotės. Šiuo laikotarpiu Portugalija buvo pati nestabiliausia ir neramiausia Vakarų Europos šalis, 1911–26 čia pasikeitė 45 vyriausybės, iš 8 prezidentų tik vienas išbuvo visą jam skirtą kadenciją. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Portugalija buvo neutrali šalis, bet Didžiosios Britanijos prašymu 1916 pradžioje rekvizavo Portugalijos uostuose stovinčius Vokietijos laivus ir ši 1916 05 paskelbė jai karą. Portugalijos kariai kovėsi Prancūzijoje ir Afrikos kolonijose. Nors Portugalija buvo tarp karo nugalėtojų, bet patirti nuostoliai buvo didesni nei iš Vokietijos gautos reparacijos. Valdantysis elitas buvo korumpuotas, įmonės dažnai bankrutuodavo, gatvėse buvo nesaugu. 1926 05 sukilę kariškiai be kraujo praliejimo paėmė valdžią, parlamentinė respublika buvo nuversta.
perversmą organizavę kariškiai įžengia Lisaboną (1926 05 28); priekyje – generolas Manuelis Gomesas da Costa
Antroji respublika
Ministru pirmininku tapo generolas A. Ó. de Fragoso Carmona. 1928 jis buvo išrinktas prezidentu. Dėl finansinės krizės tais pačiais metais finansų ministru jis paskyrė Coimbros universiteto ekonomikos profesorių A. de Oliveirą Salazarą, kuriam suteikė ypatingus įgaliojimus.
A. de Oliveiros Salazaro nauja mokesčių reforma buvo sėkminga. 1932 jis tapo ministru pirmininku ir Coimbros univbersiteto mokslininkų grupės padedamas 1933 parengė konstituciją, pagal kurią šalyje įvestas autoritarinis valdymas. Naujosios valstybės (Estado Novo) laikotarpiu Portugalija buvo korporatyvinė respublika: Nacionaliniame susirinkime posėdžiavo profesinių grupių atstovai, politinės partijos, streikai uždrausti. Atkurta dalis Bažnyčios privilegijų. Ūkis tapo planinio pobūdžio. Per Ispanijos pilietinį karą A. de Oliveira Salazaras rėmė F. Franco vadovaujamus sukilėlius. 1939 tarp Portugalijos ir Ispanijos pasirašyta draugystės ir nepuolimo sutartis, kilus Antrajam pasauliniam karui abi šalys 1940 sutarė būti neutralios (1943 Portugalija leido Sąjungininkams naudotis Azorų salų karinėmis bazėmis). 1949 Portugalija tapo NATO nare steigėja, bet iki 1955 nebuvo priimta į Jungtines Tautas.
A. de Oliveira Salazaras (kairėje) inspektuoja karinius dalinius, siunčiamus į Afrikos kolonijas (1950)
Po karo sunkumų šalies vidaus ir užsienio politikoje daugėjo. Nuolat rengiami ūkio plėtros planai buvo konservatyvūs, neskatinamos užsienio investicijos. Indija 1961 aneksavo jos teritorijoje buvusias Portugalijos užjūrio valdas, tarp jų svarbiausia Goa. 1961 prasidėjo sukilimas Angoloje, 1962 Gvinėjoje, 1964 Mozambike. Portugalijos valdžia mėgino gerinti kolonijų ūkį ir politinį valdymą, bet antikolonijinis judėjimas išliko stiprus, kovos tęsėsi, kolonijinius Portugalijos karus pasmerkė Jungtinės Tautos. Karinės išlaidos privertė keisti investicijų politiką, valstybė ėmė labiau remti pramonės, infrastruktūros plėtrą, mažiau lėšų teko gyventojų sveikatos apsaugai, švietimui, socialiniams reikalams. 20 a. 7 dešimtmetyje Portugalija išliko vargingiausia Vakarų Europos šalis, bet jos ūkis plėtojosi sparčiai. 1968 A. de Oliveira Salazaras buvo paralyžiuotas (mirė 1970), ministru pirmininku tapo jo bendražygis M. J. Caetano, kuris tęsė karus Afrikoje.
Trečioji respublika
Gvazdikų revoliucija Lisabonoje (1974 04 25); viduryje – M. Soaresas
1973 prasidėjus energetinei krizei šalyje įtampa padidėjo. Grupė karininkų 1974 04 25 nuvertė valdžią (vadinamoji Gvazdikų revoliucija). Vykdomąją valdžią perėmė generolo A. de Spinolos vadovaujama chunta. Ji panaikino cenzūrą, slaptąją policiją ir kitus represinius ankstesnio režimo instrumentus ir pradėjo dekolonizaciją. 1974–75 nepriklausomos tapo Bisau Gvinėja, Mozambikas, Žaliasis Kyšulys, San Tomė ir Prinsipė, Angola (joje pasitraukus portugalams kilo pilietinis karas). 1975–76 Portugalų Timorą užėmė Indonezijos kariuomenė (kontroliavo jį iki 1999). Iš buvusių kolonijų į Portugaliją grįžo daug repatriantų, šalyje didėjo nedarbas. Nepatenkinti kairiųjų pažiūrų karininkai privertė A. de Spinolą atsistatydinti, vėliau prasidėjo demokratiškai nusiteikusių ir radikalių kairiųjų jėgų priešprieša. Nestabili padėtis tęsėsi iki 1976 rinkimų.
Naujoji valdžia (ministras pirmininkas M. Soaresas) bandė greitai keisti ūkio struktūrą (nacionalizuoti bankai, transporto, stambiosios pramonės įmonės, spauda, kuriamos žemės ūkio komunos), bet kovoje dėl valdžios nesutarė kairiosios ir dešiniosios pakraipos politinės jėgos, jų priešpriešą lydėjo riaušės ir masinės demonstracijos. 1976 priimta nauja konstitucija šalies politinių jėgų nesutaikė, 1979 pabaigoje rinkimus laimėjusio nuosaikiai konservatyvaus Demokratinio aljanso sudaryta vyriausybė inicijavo konstitucijos pataisas, pagal kurias apriboti prezidento įgaliojimai, panaikinta Revoliucinė taryba (per ją kariškiai galėjo vetuoti priimtus įstatymus), valdžia galutinai atiteko civiliams. Po 1974 revoliucijos šalį dažniausiai valdė koalicinės vyriausybės, tik 1985 daugiausia vietų parlamente gavusi Socialdemokratų partija sudarė mažumos vyriausybę. Socialdemokratai laimėjo ir 1987 rinkimus, tai sudarė palankias sąlygas nepertraukiamoms reformoms. Daugelis ūkio šakų buvo reprivatizuota, 1986 Portugalija įstojo į Europos ekonominę bendriją. 1999–2002 nacionalinę valiutą eskudą pakeitė euras. Integracija į Europos ekonominę bendriją ir Europos Sąjungą privertė Portugaliją keisti daugelį prekybą, darbą, žmonių judėjimą reguliuojančių įstatymų ir 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje tai buvo palanku sveikatos apsaugos, komunikacijų, transporto, švietimo sistemų plėtrai, bet kolonijinės imperijos praradimas (1999 Kinijai grąžinta Makao, 2002 formaliai pripažinta Rytų Timoro nepriklausomybė) vis dar atsiliepia šalies vidaus gyvenimui.
21 a. pradžioje Portugalija tapo išsivysčiusia šalimi, bet tarp Vakarų Europos šalių Portugalijos gyventojui tenkanti BVP dalis yra mažiausia, šalis vis dar priklauso nuo energijos, kapitalo ir maisto produktų importo. Politiniame gyvenime dominuoja Socialistų partija (valdančioji 1976–78, 1983–85, 1995–2002, 2005–11 ir nuo 2015) ir Socialdemokratų partija (iki 2024 didžiausia opozicinė partija). Prezidentu 2006–16 buvo socialdemokratas A. Cavaco Silva, 2016 juo išrinktas kitas Socialdemokratų partijos atstovas Marcelo Rebelo de Sousa. Per 2022 parlamento rinkimus Socialistų partija laimėjo absoliučią daugumą (120 vietų iš 230). Nuo 2015 pabaigos premjero pareigas ėjęs António Costa, įsivėlęs į korupcijos skandalus dėl su energetika susijusių kontraktų sudarymo, 2023 11 atsistatydino. Pirmalaikius parlamento rinkimus 2024 03 nedidele persvara laimėjo Socialdemokratų partija (80 vietų, Socialistų partija – 78) ir sudarė mažumos vyriausybę (ministras pirmininkas Luísas Montenegro).
L: Walter C. Opelio Portugal: From Monarchy to Pluralist Democracy Boulder 1991; P. M. Kaplanov Portugalija posle Vtoroj mirovoj vojny, 1945–1974 Moskva 1992; D. Birmingham A Concise History of Portugal. Cambridge 1993; James M. Anderson The History of Portugal Westport 2000; Douglas L. Wheeler Historical Dictionary of Portugal Lanham 2002.
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos