Portugãlijos kolonijnė impèrija, Portugalijos valdų – kolonijų, protektoratų ir kitų teritorijų Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje – visuma. Pradėjo kurtis 15 a., galutinai suiro 20 a. pabaigoje.
Imperijos kūrimasis ir plėtra (15–16 amžius)
14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Portugalija, bandydama plėsti įtaką Pirėnų pusiasalyje, susidūrė su Kastilijos, nuo 1479 (Kastilijai ir Aragonui susivienijus) Ispanijos pasipriešinimu ir buvo priversta, ieškodama naujų žemių ir prekybos rinkų, atsigręžti į Afriką ir vandenyną. 1415 Afrikoje portugalai užėmė Ceutą. 1419–60 portugalų ekspansija į Afriką dažniausiai siejama su Henriko Jūrininko (Portugalijos karaliaus Jono I trečiojo sūnaus ir Algarvės gubernatoriaus) veikla. Palei Afrikos vakarinius krantus jis pradėjo rengti ekspedicijas (ir karines), tai vėliau portugalams padėjo atrasti ir jūrų kelią į Indiją.
Portugalijos kolonijinė imperija (15–16 a.)
Dar 1418 portugalai atrado ir ėmė apgyvendinti Madeiros salas (tuo metu jos buvo negyvenamos), 1427–31 atrado ir nuo 1432 pradėjo kolonizuoti t. p. negyvenamas Azorų salas. Apie 1446 portugalų jūrininkai pasiekė Gambijos upę; 15 a. antroje pusėje jos žiotyse jie įsteigė prekybos punktų. 1448 prie Mauritanijos krantų esančioje Arguino saloje jie pastatė tvirtovę, kuri tapo ir svarbiu prekybos su Vakarų Afrika centru.
15 a. 6–7 dešimtmetyje portugalai užėmė Žaliojo Kyšulio, 1469–74 – kai kurias Gvinėjos įlankos salas (tarp jų San Tomė, Prinsipės, Bioco ir kitas). 1471 užimtas Tanžeras. Portugalai, kaip ir ispanai, Šiaurės Vakarų Afrikoje kiek plačiau neįsitvirtino, tam trukdė atkaklus vietos gyventojų arabų priešinimasis, vėliau – ir Osmanų imperijos skverbimasis į šį regioną. 1482 portugalų keliautojai pasiekė Kongo upės žiotis, 1483 – Angolą; 15 a. pabaigoje ar 16 a. pradžioje jie apkrikštijo vietos afrikiečių valstybės Kongo valdovą su šeima ir vandenyno pakrantėje ėmė steigti karinius fortus.
1487–88 portugalų jūrininkas B. Díazas pirmasis iš europiečių apiplaukė Afriką iš pietų (iki Algoa įlankos) ir grįždamas 1488 atrado Gerosios Vilties kyšulį; įrodyta, kad Indiją galima pasiekti jūra. Dėl geografinių atradimų (1492 10 12 Ispanijos keliautojas K. Kolumbas atrado Ameriką) Pirėnų pusiasalis (ir Portugalija) atsidūrė prie didžiųjų jūros kelių į Ameriką. Prasidėjo jos užkariavimas (konkista). 1493 popiežius Aleksandras VI paskelbė bules (Popiežiaus dienovidinio aktai), Ispanija ir Portugalija 1494 pasirašė Tordesillaso sutartį (šie dokumentai nustatė abiejų valstybių įtakos sferas: Portugalijai pripažinta užkariavimų teisė dabartinės Brazilijos rytinėje, Ispanijai – Amerikos kitoje dalyje).
1497–98 portugalo Vasco da Gamos vadovaujama ekspedicija pasiekė Indiją; pradėta portugalų ekspansija į Rytų Afriką ir Pietų Aziją: 1498 užimta Kožikodė (pirmasis portugalų punktas Indijoje). 1500 04 22 portugalas P. A. Cabralis atrado Braziliją; 4 dešimtmetyje prasidėjo intensyvi jos pakrantės kolonizacija. 16 a. pradžioje (iki 1515) portugalai į Rytų Afriką ir Aziją surengė kelias dideles karo ekspedicijas (vadai Vasco da Gama, F. de Almeida, A. d’Albuquerque): Indijoje jie užėmė Kočiną (1502), Goa (1510), Indokinijoje Malaką (1511), Indonezijos salyne pradėjo Molukų salų nukariavimą (1512). Be to, palei jūrų kelią į Indiją, Rytų Afrikos pakrantėje, 1505 buvo užimta Sofala, Kilwa, Mombasa, Malindi, 16 a. pradžioje – Zanzibaro sala, 1506 – Sokotros sala, Persijos įlankoje 1515 – Hormuzo sala.
Vasco da Gamos, F. de Almeidos ir A. d’Albuquerque’s žygiai padėjo pagrindus Portugalijos kolonijinei imperijai Indijoje ir Rytų Afrikoje. Portugalai šiais laimėjimais neapsiribojo. 1518 buvo užimtas Kolombas ir pradėta nukariauti Ceilono sala Indijoje, buvo užimtas Negapatamas, 1534 – Bombėjus, 1535 – Diju, 1559 – Damanas, 1570 – Mačilipatnamas, Indonezijos salyne 1520 – Timoro sala, Šiaurrytinėje Afrikoje 1520 – Massava, Persijos įlankoje 1521 – Bahreinas. 16 a. viduryje portugalai pasiekė Kiniją ir Japoniją; 1557 iš Kinijos jie išsinuomojo Makao pusiasalį ir čia pastatė miestą, kuris faktiškai tapo jų kolonija. 1572 įkurta Luanda buvo paversta portugalų valdų Vakarų Afrikoje centru. Iki 16 a. pabaigos portugalai įsitvirtino beveik visose strateginėse Afrikos žemyno vietose palei jūrų kelią į Indiją, t. p. Indijos vandenyno baseine.
15–16 a. portugalai dažniausiai užimdavo tik svarbius uostus ir punktus, per kuriuos buvo galima kontroliuoti svarbiausius jūrų kelius; 16 a. antroje pusėje buvo ištisai užimtos arba kontroliuojamos tik Brazilijos, Vakarų Afrikos (Angolos), Rytų Afrikos (Mozambiko, Tanganikos, Kenijos) pakrantės, t. p. Ceilonas ir Molukai. Tokią portugalų kolonijinę politiką nulėmė palyginti nedideli metropolijos resursai (ypač žmonių). Portugalai plačiai naudojosi Afrikos ir Azijos valstybių valdovų ir vietos gyventojų tarpusavio nesutarimais. Kontroliuodami svarbiausius prekybos kelius jie įvedė monopolį toms prekėms, kurios Europoje turėjo didelę paklausą (visų pirma prieskoniams, t. y. pipirams, cinamonui, muskatams, gvazdikėliams).
Visą prekybą su Rytais kontroliavo Indijos prekybos rūmai (iki 1500 jie vadinti Gvinėjos rūmais), kurie 1506 gavo prieskonių įvežimo į Portugaliją monopolį. Indijoje ir Molukų salose šie prieskoniai dažnai buvo perkami 200–300 kartų pigiau nei vėliau parduodami Portugalijoje. Užjūrio prekyba tapo bene svarbiausia Portugalijos ūkio šaka (16 a. pabaigoje ji davė apie 50 % valstybės pajamų). Didžiausia dalis šių pajamų atiteko karaliaus dvarui, didikams, Bažnyčiai. Tai labai sustiprino absoliutizmą, bet nusmukdė Portugalijos miestus ir amatus; valdantieji sluoksniai pajamas iš užjūrio prekybos daugiausia naudojo prabangai, bet ne pramonei ir vidaus prekybai plėsti. Kartu su kariais ir pirkliais į kolonijas vyko ir dvasininkai (daugiausia vienuoliai). Jie krikštijo vietos gyventojus, rūpinosi švietimu. 16 a. 4 dešimtmetyje portugalai į Ameriką (visų pirma Braziliją) dirbti plantacijose, kasyklose pradėjo vežti juodaodžius vergus iš Afrikos; vergų prekyba (greta prieskonių) netrukus t. p. tapo svarbia portugalų pirklių veiklos sritimi.
Portugalijos valdos Afrikoje ir Azijoje iš pradžių priklausė Portugalijos Indijos vicekaralystei (administracinis centras Goa; 1505–09 vicekaralius F. de Almeida, 1509–15 – A. d’Albuquerque). 1752 jos valdos Afrikoje buvo sujungtos į atskirą koloniją, valdomą gubernatoriaus. Brazilija, valdoma generalgubernatoriaus (nuo 1549; administracinis centras Bahia, dabar Salvadoras; 1549–52 generalgubernatorius T. de Sousa), sudarė atskirą Portugalijos kolonijinės imperijos administracinį vienetą.
Imperijos silpnėjimas ir suirimas (17–20 amžius)
1581–1640 Portugalija ir jos valdos, Ispanijai prisijungus Portugaliją, priklausė jos imperijai, dėl to Portugalijos valdas dažniau pradėjo puldinėti Ispanijos varžovai Olandija, Anglija, Prancūzija. 1605–19 olandai užgrobė Molukų salas, 1614 – Mačilipatnamą, 1616 – Kožikodę, 1630–54 (laikinai) – Brazilijos Pernambuco kapitonijos dalį ir Angolos pajūrį. 17 a. pradžioje dalį Brazilijos Maranhão kapitonijos buvo užėmusi Prancūzija. 1602 Persija užėmė Bahreiną, 1622 – Hormuzą. Šie puldinėjimai nesiliovė ir po 1640, kai Portugalija su savo valdomis atsiskyrė nuo Ispanijos (iš visų Portugalijos valdų jai liko tik Ceuta). 1641 olandai užėmė Malaką, 1658 – Ceiloną, 1660 – Negapatamą, 1663 – Kočiną, 1661 anglai – Bombėjų.
17 a. viduryje portugalus Indijoje pakeitė olandai; Portugalijai Indijoje pavyko išsaugoti tik Goa, Diju ir Damano miestus. Portugalija, praradusi beveik visas savo valdas Azijoje, sustiprino kolonijinę ekspansiją į Braziliją. Dar 1661 Portugalija su Olandija pasirašė Hagos sutartį, kuria pastaroji atsisakė teritorinių pretenzijų Brazilijoje. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Brazilijoje buvo rasta aukso ir deimantų, vėliau geležies rūdos. 18 a. pradžioje į ją buvo atgabenti pirmieji kavamedžių medeliai.
Pamažu Brazilija tapo turtingiausia Portugalijos kolonija, ji tiekė metropolijai cukrų, kavą, medvilnę, kasybos produktų. 1763 Brazilija buvo paskelbta vicekaralyste, jos administracinis centras iš Bahijos buvo perkeltas į Rio de Žaneirą. 1807 Napoleonas I okupavo Portugaliją. Jos karalius ir vyriausybė pasitraukė į Rio de Žaneirą, kuris tapo Portugalijos karalystės laikinąja sostine (1808–21). Brazilija faktiškai tapo nepriklausoma valstybe. 1815 ji buvo paskelbta karalyste, asmenine unija sujungta su Portugalija. 1821 karalius Jonas VI grįžo į Portugaliją. Regentu Brazilijoje liko jo sūnus Petras. 1822 Petras, nutraukęs ryšius su Portugalija, paskelbė Braziliją nepriklausoma valstybe. Portugalija prarado didžiausią ir turtingiausią savo koloniją.
19 a. Portugalija, netekusi Brazilijos ir sekdama kitų Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu, pradėjo skverbtis į Afrikos žemyno gilumą. 1884–85 Berlyno konferencija atmetė Portugalijos prašymą pripažinti jai Pietų Afrikos teritoriją nuo Atlanto iki Indijos vandenyno. 1886 ir 1901 sutartimis su Prancūzija, 1886 sutartimi su Vokietija, 1891 – su Didžiąja Britanija, 1891 ir 1894 sutartimis su Belgija ji galutinai nustatė savo valdų sienas Afrikoje.
Po I pasaulinio karo (1914–18) dalijantis Vokietijos Rytų Afrikos koloniją prie Portugalijos kolonijinės imperijos (Portugalijos Mozambiko kolonijos) buvo prijungta teritorija į pietus nuo Rovumos upės. Portugalija buvo ekonomiškai silpna valstybė. Į jos kolonijas pamažu skverbėsi kitų šalių kapitalas (iki II pasaulinio karo vyravo britų, po karo – Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalas). Angola ir Mozambikas faktiškai plėtojosi kaip Pietų Afrikos Sąjungos, Rodezijos ir Kongo ekonominis priedėlis; iš Angolos ir Mozambiko žmonės vyko uždarbiauti į šių kraštų plantacijas ir kasyklas (daugiausia aukso ir deimantų). Per Angolą ir Mozambiką tiesiami geležinkeliai sujungė jas su kitų valstybių kolonijomis Pietų Afrikoje.
Po II pasaulinio karo Portugalijos kolonijose, kaip ir visoje Afrikoje, prasidėjo išsivaduojamasis judėjimas. 1951 Portugalija Mozambikui, Angolai ir Bisau Gvinėjai suteikė Portugalijos užjūrio provincijų statusą. Tai netenkino vietos gyventojų. 1961 Angoloje, 1963 Bisau Gvinėjoje, 1964 Mozambike prasidėjo masiniai vietos gyventojų sukilimai, kuriuos Portugalijos vyriausybė nesėkmingai bandė nuslopinti karine jėga. Jos veiksmus pasmerkė Jungtinės Tautos. Dar 1961 Indija užėmė Portugalijos valdas Indijoje: Goa, Damaną, Diju. 1967 Portugalijos kolonijų plotas sudarė 2 086 000 km2, jose gyveno 13,7 mln. žmonių. 1974, Portugalijoje žlugus diktatūrai, susidarė sąlygos išsivaduoti ir jos kolonijoms. 1974 tapo nepriklausoma Bisau Gvinėja, 1975 – San Tomė ir Prinsipė bei Žaliojo Kyšulio Salos, Angola, Mozambikas. 1975 Indonezija užėmė Portugalijos koloniją Rytų Timorą ir 1976 ją aneksavo. 1987 sutartimi Portugalija įsipareigojo 1999 Kinijai perduoti Makao; 1999 Makao buvo perduotas Kinijai. Portugalijos kolonijinė imperija galutinai žlugo.
Iki 2010 Portugalija išsaugojo tik buvusios imperijos likučius: Azorų salas ir Madeirą, t. y. pirmąsias savo užjūrio valdas. Šiuo metu Azorų salos turi autonominio regiono (gavo 1976, išplėstos 1980), Madeira – autonominės srities (gavo 1976) teises.
Portugalijos imperija