Portugãlijos literatūrà. Kuriama portugalų kalba. Pradėjo formuotis viduriniais amžiais (daug įtakos turėjo liaudies poezija, ypač kasanto – savitų liaudies dainų su refrenu, dažniausiai meilės tematikos – žanras). Nuo 12–13 a. klostėsi riterinė lyrika (jai būdinga provansalų trubadūrų kūrybos ir kasanto žanro įtaka). 13–15 a. sukurta riterinė lyrika įtraukta į Ajudos (Cancioneiro da Ajuda, sudaryta 13 a. pabaigoje), Nacionalinės bibliotekos (Cancioneiro da Biblioteca Nacional) ir Vatikano (Cancioneiro da Vaticana, abiejų pastarųjų sudarymas datuojamas 14 a.) rinkinius, juose yra daugiau kaip 3000 eilėraščių, sukurtų apie 200 poetų. Vienu ankstyviausių laikomas karalius Sančas I (1154–1211), prie žymiausių priskiriami J. Garcia de Guilhade (13 a. pirma pusė), karalius Dinis I (Dionizas I). Ši poezija skirstoma į Meilės dainas (Cantigas de amor), Pašaipų dainas (Cantigas d’escarnho e de mal dizer, jose gausu satyros ir burleskos žanro elementų) ir Bičiulių dainas (Cantigas de amigo). Sukurta religinės poezijos (pažymėtinas nežinomo autoriaus Giesmių Švč. Mergelei Marijai / Cantigas de Santa Maria rinkinys, jį sudaro daugiau kaip 400 eilėraščių su natomis), parašyta hagiografinių, religinių pamokymų veikalų. 13–15 a. buvo verčiami arba perkuriami prancūzų riteriniai romanai (itin populiarūs buvo bretoniškojo ciklo romanai apie Tristaną ir Izoldą, romanai apie apskritojo stalo riterius). 14 a. viduryje sukurtas originalus portugalų riterinis romanas Amadis Galietis (Amadís de Gaula, autorius nežinomas, išlikusi tik redakcija ispanų kalba). 15 a. pradėta rašyti istorines kronikas, jose gausu literatūrinių elementų. Menine verte išsiskiria F. Lopeso Portugalijos istorija (išlikusios veikalo dalys vadinamos kronikomis). Apie 1450 ėmė plisti proginė poezija (joje ryšku ispanų ir italų literatūros įtaka), jos išliko poeto G. de Resende’s (1470–1536) sudarytoje literatūros antologijoje Visuotinis eilėraščių rinkinys (Cancioneiro geral 1516).
16 a. portugalų literatūroje susiklostė dramos žanras. Pradininku laikomas G. Vicente. Jis portugalų ir ispanų kalbomis sukūrė religinių dramų, misterijų, farsų. J. Ferreira de Vasconcelosas parašė komedijų, didaktinį riterinį romaną Prisiminimai apie apskritojo stalo riterių žygdarbius (Memorial das pozas da segunda Távola Redonda 1567). A. Ferreira sukūrė pirmąją portugalų literatūroje klasicistinio žanro tragediją Elegantiška ir liūdna donjos Inêzos de Castro tragedija (Tragédia muy sentida e elegante de Dona Inêz de Castro, parašyta apie 1550, išspaudinta 1587), parašė įvairių žanrų poezijos (rinkinys Luzitaniškosios eilės / Poemas lusitanos 1598). F. de Sá de Miranda sukūrė pirmąją klasicistinio žanro komediją Svetimšalis (Estrengeiros, išspausdinta 1559). A. Ferreiros ir F. de Sá de Mirandos kūryboje ryšku humanistinės nuostatos, į portugalų poeziją jie įvedė naujų žanrų (sonetą, kanconą). Pažymėtina rašytojo B. Ribeiro (ypač jo pastoralinis meilės romanas Maža mergaitė ir jauna mergina / História de menina e moça, išspausdinta 1554) kūryba. L. V. de Camõeso istorinis epas Luzitanai (Os Lusíadas 1572) priskiriamas prie žymiausių Renesanso laikotarpio, o jo vadinamieji petrarkistiniai sonetai – prie žymiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Didieji geografiniai atradimai lėmė istoriografinės literatūros suklestėjimą, sukurta daug kelionių knygų (iš jų pažymėtina F. Mendeso Pinto knyga Piligrimystė / Peregrinação, parašyta 1570–78, išleista 1614). Plėtojosi religinė literatūra (F. T. de Jesusas, 1529–82, J. de Gama, 1515–68). 16 a. kaip portugalų literatūros atšaka pradėjo formuotis brazilų literatūra (Brazilijos literatūra).
17–18 a. vyravo baroko ir klasicizmo literatūra. Baroko paplitimui portugalų literatūroje itin daug įtakos turėjo ispanų poeto L. de Góngoros y Argote’s kūryba. Prie žymiausių portugalų baroko literatūros kūrėjų priskiriami F. Rodriguesas Lobo (1580–1622) ir F. M. de Melo (1608–66). Reikšmingas portugalų literatūros raidai buvo F. Rodrigueso Lobo kūrinys Kiemas kaime (Corte na aldeia 1619). Pažymėtina F. M. de Melo draminė, poetinė kūryba (eilėraščių rinkinys Išrinktieji eilėraščiai / Obras métricas 1665), dialogų knyga Literatūros ligoninė (Hospital das letras 1657), laikoma pirmąja portugalų literatūros apžvalga. Šiuo laikotarpiu plėtota ir istoriografinė literatūra (pažymėtinas F. A. Brandão, 1584–1637, veikalas Luzitanijos monarchija / Monarquia lusitana 1597–1727), klestėjo religinė didaktinė proza (A. Vieira, 1608–97, M. Bernardesas, 1644–1710). 1756 poetas A. Dinisas da Cruzas e Silva su kitais įkūrė literatūrinę draugiją Arcádia Lusitana, jos šalininkai (P. A. Correia Garção, 1724–72, J. A. da Cunha, 1744–87, F. M. do Nascimento, ir kiti) kritikavo barokinį stilių, ispanų kalbos ir literatūros žanrų plitimą portugalų literatūroje, rėmėsi prancūzų klasicizmo estetikos ir poetikos principais. Pradėjo plisti Šviečiamojo amžiaus idėjos. Šio laikotarpio didaktinėje poezijoje ryšku žavėjimasis gamtos mokslais. J. A. da Cunha išvertė Voltaire’o veikalų, A. Pope’o, C. M. Wielando, T. Gray kūrinių. F. M. do Nascimento 1790 parašė eiliuotą veikalą Apie portugalų poezijos meną (Da arte poética portuguesa, išleista 1826), jame gynė klasicistinę literatūrą, portugalų kalbos grynumą. Dramaturgijoje buvo siekiama atgaivinti G. Vicente’s poetinės kūrybos tradicijas, susiejant jas su klasicizmo poetika. Prie žymiausių šio laikotarpio dramaturgų priskiriami M. de Figueiredo (1725–1801) ir D. dos Reisas Quita (1728–70). Romantizmo portugalų literatūroje raidai daug įtakos turėjo M. M. Barbosos du Bocage’s (1756–1805) kūryba (ypač didelės meninės vertės yra sonetai), F. M. do Nascimento Horacijaus, J. B. Racine’o, J. de La Fontaine’o, F. R. de Chateaubriand’o, Voltaire’o ir kitų autorių kūrinių vertimai.
19 a. klostėsi romantizmas, realizmas, pozityvizmas. Plėtojosi istorinio romano ir istorinės dramos žanrai. Romantizmas portugalų literatūroje suklestėjo 3–4 dešimtmetyje. Vienas šios krypties pradininkų yra rašytojas J. B. da Silva Leitão de Almeida Garrettas. Jis parašė dramų (pažymėtina Brolis Luisas de Soza / Frei Luís de Sousa 1844), poezijos, veikalas Kelionė į mano žemę (Viagens na minha terra 1846) davė pradžią moderniajai portugalų prozai. Pažymėtina C. Castelo Branco (jo romanams ir novelėms būdinga sentimentalumas, ironija, satyra), A. Herculano de Carvalho e Araújo (eilėraščių rinkinys Pranašo balsas / A voz do propheta 1836 priskiriamas prie geriausių romantizmo žanro kūrinių portugalų literatūroje), J. Diniso (jo romanuose ir pjesėse keliama socialinio teisingumo idėjos, idealizuojama krikščioniškosios vertybės), A. F. de Castilho (poemos Naktis pilyje / A noite do castelo 1836, Bardo pavydas / Os ciúmes do bardo 1838) kūryba. Romantinę literatūrą kritikavo vadinamosios koimbriškosios mokyklos atstovai (priskiriami A. T. de Quentalis, J. M. Eça de Queirósas kiti rašytojai), jų kūryboje vyravo pozityvizmo ir realizmo poetika. Šiuo laikotarpiu plėtota literatūros kritika (J. D. Ramalho Ortigão, 1836–1915) ir literatūros istorijos (T. Braga, 1843–1924) tyrinėjimai.
20 a. portugalų literatūroje įsitvirtino simbolizmas, saudosizmas, neorealizmas, modernizmo įvairios kryptys ir srovės. Simbolizmo poetikos elementų yra A. Nobre’s poezijoje (Vienišas / Só 1892, galutinė redakcija 1898). Prie žymiausių simbolizmo literatūros kūrėjų priskiriami poetai E. de Castro (1869–1944, kūrė naujas poetines formas, portugalų literatūros raidai reikšmingiausias jo eilėraščių rinkinys Intymūs pašnekesiai / Oaristos 1890), C. de Almeida Pessanha (1867–1926). Po I pasaulinio karo susiklostė saudosizmas (portugalų kalba saudade – nostalgija) – kultūrinis, filosofinis, estetinis judėjimas, kurio šalininkai siekė dvasinio tautos atgimimo. Saudosizmo idėjas palaikę rašytojai (Teixeira de Pascoaisas, tikrasis vardas ir pavardė Joaquim Pereira Teixeira de Vasconselosas, 1877–1952, A. Lopesas Vieira, 1878–1946, M. Laranjeira, 1877–1912, J. Cortesão, 1884–1960, ir kiti) būrėsi apie literatūrinį žurnalą A Águia (1910–1932). Jame bendradarbiavo vienas žymiausių portugalų rašytojų – F. A. N. Pessoa. Jis buvo ir avangardinės literatūros laikraščio Orpheu (1915–17) vienas leidėjų, bendradarbiavo literatūriniame žurnale Presença (1927–40), apie kurį būrėsi žymūs portugalų rašytojai modernistai: J. Régio (1901–69), J. Gasparas Simõesas (1903–87), V. Nemésio (1901–78), M. Torga (1907–95). Pažymėtina realizmui priskiriama prozininkų R. G. Brandão (1867–1930), A. Ribeiro kūryba, dramaturgo J. Dantaso (1876–1962) istorinės pjesės. Po II pasaulinio karo sukurtoje portugalų prozoje (ypač A. A. Redolio, J. M. de Castro, J. Pireso Cardoso, J. Soeiro Pereiros Gomeso, 1909–49, F. G. Namoros romanuose) vyravo neorealizmo poetika. Šio laikotarpio literatūrai būdinga natūralizmo ir realizmo pasakojimo poetika, buvo vartojama šnekamoji kalba, siekiama sukurti politinę ir socialinę tikrovę atitinkantį pasakojimą. Portugalų literatūros raidai didelę įtaką turėjo A. de O. Salazaro politikai opozicinis kultūrinis žurnalas Seara Nova (1921–79), apie jį susitelkę rašytojai (U. Tavaresas Rodriguesas, 1923–2013, M. Alegre, g. 1936, F. Assisas Pacheco, 1937–95, A. Abelaira, 1926–2003, ir kiti) kėlė aktualias literatūrines temas ir visuomenines problemas.
Nuo 20 a. vidurio portugalų literatūroje dominuojanti kryptis ar srovė tyrinėtojų nebeišskiriama. Klestėjo įvairių žanrų poezija (M. Torga, E. M. G. de Melo e Castro, g. 1932, A. Osório, g. 1933, A. F. Alexandre, g. 1944, A. V. Ramosas Rosa, 1924–2013). Kurta vaikų ir jaunimo literatūra (M. R. Araujo, 1921–2010, A. Osório ir kitų). Prozoje įsitvirtino sąmonės srauto technika, prancūzų naujojo romano estetiniai ir poetiniai principai (tai ypač ryšku B. J. de Almeidos Farios, g. 1943, kūryboje). Portugalų literatūrą kūrė daugiau rašytojų moterų: A. Bessa-Luís (g. 1922, pagal jos romanus sukurta kino filmų, pastatyta spektaklių), N. Correia (1923–93, parašė įvairių žanrų kūrinių, intelektualumu išsiskiria misticizmo ir siurrealistinės poetikos bruožų kupina poezija, pažymėtini jos literatūros tyrinėjimai), O. Gonçalves (1929–2004), M. Velho da Costa (g. 1938, kūrybai būdinga kalbos eksperimentai, dominuoja moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje tema), T. Gersão (g. 1940, kūrybai būdinga psichologizmas, pasakojime naudojama savita laiko struktūra), L. Jorge (g. 1946, sukūrė politinės tematikos ir fantastinių romanų). Dramaturgijos viena pagrindinių temų buvo asmeninio ir nacionalinio identiteto paieškos istorijoje, pjesėse vyravo liaudiškieji (A. Piresas Cabralis, g. 1941), absurdo poetikos (A. M. de Sousa Aragão, 1925–2008) elementai.
Iš 20 a. antros pusės–21 a. pradžios portugalų literatūros kūrėjų pažymėtini poetai: J. de Sena (1919–78; emigravo 1959), E. de Andrade (1923–2005), R. Belo (1933–78), P. Tamenas (g. 1934), V. Graça Moura (1942–2014), N. Júdice (g. 1949), prozininkai: J. Saramago (1992 emigravo; 1998 paskirta Nobelio literatūros premija), V. Nemésio (1901–78), J. Rodriguesas Miguéisas (1901–80), A. Lobo Antunesas (g. 1942), B. J. de Almeida Faria. Plėtojama vaikų ir jaunimo literatūra (A. Bessa-Luís, J. J. Letria, g. 1951, ir kiti).
Prie žymesnių literatūrologų priskiriami: Ó. Lopesas (1917–2013), J. A. Saraiva (1917–93), J. do Prado Coelho (1920–84), E. Lourenço (g. 1923), M. A. Seixo (g. 1941), E. Prado Coelho (1944–2007). Vieni pagrindinių literatūrai skirtų periodinių leidinių yra Colóquio / Letras (eina nuo 1971), Jornal de Letras (eina nuo 1978).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista F. G. Namoros, J. Saramago, V. Ferreiros ir kitų autorių kūrinių, pasakų (rinktinė Teisybės paukštė 1974).
Portugalijos kultūra
2271
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profesinės sąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos