Portugãlijos mùzika glaudžiai susijusi su ispanų muzika. Šį ryšį lėmė Pirėnų pusiasalio gyventojų etninės sudėties giminingumas ir krašto raidos istorinės aplinkybės.
Liaudies muzika
dainuoja fadu atlikėja Mariza (2009)
Liaudies muzikoje ryšku graikų, finikiečių, arabų muzikos, grigališkojo choralo įtaka. Vyrauja vokaliniai žanrai. Seniausios darbo ir kalendorinių apeigų dainos, tarp jų – Kalėdų ir Naujųjų metų giesmės žaneiros (janeiros). Paplitę šokio dainos rateliai; šokant dainuojama choru. Itin populiarios baladės pobūdžio moterų solo dainos – fadu, dainuojamos pritariant gitara. Jų melodika melancholiška, turi afrikietiškos muzikos bruožų. Fadu stilistika paveikė portugalų džiazą, roką, popmuziką. Liaudies melodijos gana paprastos; vyrauja mažoras, minoras, kitos heptatoninės dermės, ritmika grindžiama poriniu arba trijų dalių metru, sintaksinei sandarai būdinga kvadratiškumas. Kai kuriose Portugalijos srityse aptinkamas vokalinis daugiabalsiškumas (2–4 balsų lygiagretus judėjimas). Instrumentinė muzika vartojama šokiams pritarti ir per religines apeigas.
Tarp styginių muzikos instrumentų vyrauja įvairių rūšių gitaros, daugiausia guitarra Portuguesa (turi 6 sudvejintas metalines stygas), viuela, arabų kilmės alaudas (liutnia), rebekas (smuiko prototipas). Paplitę pučiamieji muzikos instrumentai gaita-de foles (dūdmaišis), išilginė ir skersinė fleita, mušamieji – caixa (būgnelis), bambo (didelis būgnas), adufe (dvipusis kvadratinis būgnelis), kastanjetės, ferrinhos (trikampis) ir kiti. Populiarūs liaudies ansambliai (ranchos folclуricos), kuriuos sudaro 30–50 dalyvių (šokėjų, dainininkų, instrumentininkų).
Profesionaliosios muzikos raida 12–17 amžiuje
Profesionaliosios muzikos raida prasidėjo 12 a., Portugalijai tapus nepriklausoma valstybe. 12–13 a. aukštuomenės rūmuose klestėjo trubadūrų kūryba (svarbiausi žanrai – epinės herojinės ir meilės dainos). Karaliai Alfonsas III, Dinis I (Dionizas I) buvo trubadūrai. 1290 įsteigtame universitete (iš pradžių veikė Lisabonoje, vėliau Coimbroje) dėstyta muzika. 13–14 a. buvo populiarūs miesto romansai, viljansikai (villansico), fadu, šokiai vila, vilanas, šakota (čakona), folija. 15 a. didelius muzikos kolektyvus laikė Portugalijos karaliai Jonas I, Alfonsas V. 15–16 a. muzikinių intarpų būta teatro vaidinimuose. Susiklostė instrumentinės muzikos žanrai – glosos, diferencijos (abu figūracinių variacijų pobūdžio), fantazija, tjentas (tiento; panašus į ričerkarą). Pagarsėjo kompozitoriai viuelininkai Don Pedro (Coimbros hercogas), Antonio ir Alfonso da Silvos, viuelininkas virtuozas P. da Pena. Pedro de Escobaras (Pedro do Porto; krikštytas 1465–po 1535), Évoros katedros kapelmeisteris, įkūrė pagarsėjusią Évoros muzikos mokyklą, kurios atstovai kūrė flamandų stiliaus polifoninius kūrinius. 16–17 a. vertingų bažnytinių kūrinių chorui sukūrė M. Mendesas (1547–1605), D. Lobo (1565–1646), M. Cardoso (1566–1650), F. de Magalhеesas (1571–1652), M. R. Coelho de Costa, J. L. Rebello. Kūrinių vargonams sukūrė F. C. de Aranjo, smuikui – A. de Crusas (1639 jis parašė pirmąjį smuiko vadovėlį). Reikšmingų muzikos traktatų parašė M. N. da Silva, A. Fernandis. Daug muzikos rankraščių ir spaudinių žuvo per 1755 žemės drebėjimą sudegus 17 a. Lisabonoje įsteigtai Karališkajai bibliotekai.
Muzika 17 a. pabaigoje–19 amžiuje
17 a. pabaigoje–19 a. pabaigoje instrumentinė muzika ir operos daugiausia buvo itališko stiliaus. Lisabonoje 1721–29 gyveno D. Scarlatti; jo sonatų stilius turėjo įtakos J. de Seixaso (1704–42) klavesino sonatoms (vadintas portugalų Scarlatti). Operas dažnai statė gastroliuojančios italų trupės. 1733 F. A. de Almeida (prieš 1722–55) sukūrė pirmąją portugalų operą italų kalba Sokrato kantrybė (La Pazienza di Socrate). Į sarsuelą panašių operų sukūrė A. Teiseira (1707–po 1769). Operų dar sukūrė J. de Sousa Carvalho (1745–98), A. J. da Silva (komiškųjų). Žymiausias operų ir bažnytinės muzikos kūrėjas – M. A. da Fonseca Portugalas. Pirmąsias simfonijas (Vienos klasicistinio stiliaus) sukūrė pianistas ir kompozitorius J. D. Bomtempo (1775–1842). 1822 jis įsteigė Lisabonos filharmonijos draugiją, 1835 – Lisabonos konservatoriją.
19 a. portugalų kompozitoriai daugiausia kūrė operas. Prancūziško stiliaus lyrinėmis operomis išgarsėjo A. Mosado. 19 a. imta steigti muzikos draugijas ir koncertines organizacijas. Lisabonoje įsteigta organizacija Viešieji koncertai (1860), klasikinių koncertų draugija (1874), Porto – filharmonija (1852), kamerinės muzikos (1883) ir simfoninių koncertų (1881) draugijos.
Nacionalinės kompozitorių mokyklos susiklostymas
19 a. pabaigoje ėmė klostytis portugalų nacionalinė kompozitorių mokykla. Naujosios portugalų muzikos pradininkas pianistas, dirigentas ir kompozitorius J. Vianna da Motta (1868–1948) siekė kurti nacionalinį stilių vokiečių romantikų muzikos pagrindu. L. de Freitasas Branco (1890–1955) simfoninėje kūryboje atsispindėjo 20 a. pradžios impresionizmo ir atonalios muzikos tendencijos. Tarp kitų 20 a. pirmos pusės portugalų kompozitorių minėtini O. da Silva (1870–1958; žymiausi jo kameriniai kūriniai), R. Coelho (sukūrė operų, simfonijų, derino folklorą su impresionistine muzikos kalba), C. Carneiro (baletų, simfonijų, kamerinės muzikos autorius), F. de Freitasas (1902–80), A. J. Fernandesas, J. Croneras de Vasconcelosas, J. Braga Santosas (1924–88), F. Lopesas Graça (1906–94; neofolklorizmo atstovas, artimas B. Bartókui, muzikologas), V. M. Pinto, M. L. Martinsas.
Muzika 20 amžiuje–21 a. pradžioje
20 a. antroje pusėje stebimas muzikos atsinaujinimas. Ryškesni modernizmo atstovai – F. Piresas, Á. L. Cossuto, Á. Salazaras (g. 1938), C. Capdeville (1937–92), J. Peixinho (1940–95), E. Nunesas (1941–2012; kūrė Paryžiuje ir Vokietijoje). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje reiškėsi J. P. Oliveira (1921–2004), A. P. Vargasas (g. 1951), António Chagasas Rosa (g. 1960), Isabel Soveral (g. 1961), Eurico Carrapatoso (g. 1962), Rodrigo Leão (g. 1964), A. Delgado (g. 1965), Sérgio Azevedo (g. 1968), Luisas Tinoco (g. 1968). Žymesni portugalų muzikologai – J. de Freitasas Branco (1890–1955), M. de Sampaio Ribeiro, M. Jaquimas, M. S. Kastneras. Žymesni atlikėjai – dirigentai P. de Freitasas Branco, J. da Silva Pereira (g. 1928), J. Ferreira Lobo (2005 koncertavo Lietuvoje), pianistai J. Sequeira Costa (g. 1929), A. Morea, smuikininkas A. Bettenkuras, dainininkai T. Alcaide, F. Andradi.
koncertuoja gitaristai
Muzikinės institucijos
Nacionalinio teatro Porte rūmai (1932, architektas José Marquesas da Silva)
Veikia Šv. Karolio operos teatras (nuo 1793), Gulbenkiano fondas (nuo 1956, turi simfoninį orkestrą, kitų kolektyvų), Nacionalinio radijo, Lisabonos filharmonijos, Orquestra do Norte simfoniniai orkestrai, Nacionalinė konservatorija (visi Lisabonoje), Porto municipalinė konservatorija (įsteigta 1917), Coimbros muzikos akademija. Yra Portugalijos autorių draugija ir Kompozitorių asociacija, Chorų draugija. Rengiami Vianna da Mottos tarptautiniai pianistų konkursai (nuo 1957), tarptautinis Coimbros operos festivalis, įvairūs vasaros festivaliai.
L: R. Stevenson Portuguese Music and Musicians Abroad (to 1650) Lima–New York 1966; M. C. de Brito, L. Cymbron História Da Música Portuguesa Lisboa 1992; S. Castelo-Branco Voix du Portugal Porto 1997.
2309
1915
Portugalijos kultūra
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos