Portugãlijos teãtras. Teatro elementų buvo liaudies žaidimuose, religinių švenčių apeigose. 12 a. buvo populiarūs iš dialogų sudaryti romansai, žonglierių improvizuoti dialogai aremediljošai (arremedilhos). Karalių rūmuose trubadūrai rengė muzikinių dramų (viljansikų, pastorelų) vaidinimus. Nuo 12 a. pabaigos bažnyčiose vyko liturginių dramų spektakliai, nuo 13 a. pabaigos buvo populiarūs kaukių vaidinimai (momos). Nuo 15 a. rūmų teatre vaidinti trumpi pramoginiai vaidinimai entremišai (17–18 a. jie įgavo satyrinę potekstę). Portugalijos nacionalinio teatro pradininku laikomas dramaturgas, aktorius ir kompozitorius G. Vicente, kuris 1502–36 buvo rūmų dramaturgas, sukūrė religinių dramų, misterijų, farsų. Pjesių iš šventųjų gyvenimo sukūrė A. Álvaresas, autų – J. Ribeiro, A. Ribeiro Chiado (?–1591). Klasicistinis teatras plėtotas universitetuose ir rūmuose; žymiausi jo atstovai – F. de Sá de Miranda (1491–1558), L. V. de Camõesas (1524–80), A. Ferreira (1528–69). Portugalijai tapus Ispanijos dalimi (1580–1640) Portugalijos teatras patyrė nuosmukį, įsigalėjo cenzūra, bet ispanų Renesanso teatro patirtis praturtino Portugalijos dramaturgiją, J. Ferreira de Vasconcelosas (1515–85), S. Machado savo pjesėse naudojo ispanų Renesanso komedijos priemones. Nuo 16 a. pabaigos mokykliniuose teatruose buvo statomos antikinės ir religinės pjesės lotynų ir portugalų kalba. 16–17 a. Lisabonoje pagal ispanų karalių pavyzdį kurti pirmieji viešieji teatrai (pátio): Pátio do Poco Borratém (1588), Pátio das Arcas (1594; veikė iki 1755; 1715–16 šiame teatre vaidino pirmoji profesionali Portugalijos trupė, vadovas J. Ferreira), Pátio das Condas (17 a. pab.). Nors 1640 Portugalija atgavo nepriklausomybę, bet 17 a. antroje pusėje vėl sustiprėjo cenzūra, viešuosiuose teatruose rodyti tik pramoginiai spektakliai. 18 a. buvo populiarūs vadinamosios žemosios komedijos (comedia baixa) žanro kūriniai, dažniausiai vaidinti marionečių teatre. Jų sukūrė A. J. da Silva (1705–39; vienas vadinamųjų operų – komedijų su muzikiniais numeriais – pradininkų), L. Pimenta e Antasas, statė 18 a. pradžioje Lisabonoje įkurtas Teatro do Bairro Alto. Nuo 4 dešimtmečio šiame teatre vaidino profesionalios trupės. 1794 šio teatro didelė dalis trupės perėjo į Teatro do Salitre (įkurtas 1782), vėliau – į Teatro da Rua dos Condes (veikė nuo 17 a. pabaigos, atkurtas 1760).
Po 1820 revoliucijos prasidėjo Portugalijos teatro atgimimas. 1840 dramaturgo J. B. da Silvos Leitão de Almeidos Garretto iniciatyva įkurta pirmoji Portugalijos teatro mokykla – Dramos meno konservatorija, 1846 – Nacionalinis Karalienės Marijos II teatras (abu Lisabonoje), čia statytos jo istorinės dramos. Šis dramaturgas puoselėjo nacionalinį repertuarą, siekė iš jo išstumti prastas verstines pjeses, nuo 1839 skelbė pjesių konkursus. Kitų dramaturgų romantikų (F. Gomeso de Amorimo, 1827–91, C. Castello Branco, 1826–90) pjesėms būdinga melodramatizmas, sceniniai efektai.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Nacionalinis Karalienės Marijos II teatras (vadovai aktoriai E. Brazão, 1851–1925, broliai João ir Augusto, 1852–1918, Rosos), Donjos Amelijos teatras (įkurtas 1894) laikėsi realistinės krypties. Teatre Gimnasio (įkurtas 1846, vadovas aktorius F. A. S. Taborda, 1824–1909) statyta daugiausia farsai ir satyrinės komedijos, teatre Trindade (įkurtas 1867) – romantinės dramos ir komiškosios operos. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Portugalijos teatrui turėjo įtakos simbolizmas, buvo statomos E. de Castro (1869–1944), J. Dantaso (1876–1962), A. Patricio (1878–1930) dramos. 1904 aktoriaus L. de Castro ir režisieriaus A. Pereiros įkurtas Laisvasis teatras laikėsi prancūzų režisieriaus A. Antoine’o teorinių principų. Nuo 20 a. 2 dešimtmečio teatrų repertuarą sudarė daugiausia R. G. Brandão (1867–1930), J. Cortesaõ (1884–1960), C. Selvagemo (1890–1973), A. Bragos (1851–1911), A. Botto (1897–1959), t. p. natūralizmo srovės pjesės. Modernistinės krypties laikėsi 1925 Lisabonoje įkurtas Naujasis teatras. Garsėjo 3 dešimtmetyje aktorių A. Rey‑Colaço (1898–1990) ir R. Monteiro (1888–1958) įkurta trupė, čia statyta Portugalijos klasikų ir šiuolaikinės pjesės. Antrosios respublikos laikotarpiu (1926–68) įvedus autoritarinį valdymą teatruose įvesta cenzūra, statyta daugiausia pramoginiai kūriniai.
Po II pasaulinio karo įkurta nedidelių eksperimentinių teatrų. Nuo 1944 Lisabonoje veikia teatras Comediantes (įkūrė aktorius ir režisierius F. Ribeiro, 1911–84), nuo 1948 – Pátio das Comédias, nuo 1957 – Nacionalinis liaudies teatras. 1946–50 Lisabonoje veikė teatras studija Salitre. Nuo 1955 veikia Lisabonos dailės teatras, nuo 1972 – Teatro Comuna, nuo 1973 – Teatro da Cornucópia (abu Lisabonoje). Teatrai veikia ir Porto, Coimbroje, Cascaise, Almadoje bei kituose miestuose. Statoma užsienio (J. Anouilh’aus, B. Brechto, J. Cocteau, F. Garcíjos Lorcos, E. Ionesco, A. Millerio, E. O’Neillo, L. Pirandello, T. Williamso) ir Portugalijos (A. Cortêso, 1880–1946, V. Mendonços‑Alveso, 1883–1962, R. Correjos, 1917–96, B. Santareno, 1920–80, L. de Sttau Monteiro, 1926–93, N. Ávilos, g. 1936) rašytojų pjesės. Žymiausi režisieriai: A. Pedro (1909–66), M. Barradas (1931–2009), C. Avilezas (g. 1937), J. Mota (g. 1942), J. Benite (1943–2012), J. Lourenço (g. 1944), J. Silva Melo (1948–2022), L. M. Cintra (g. 1949). Žymiausi aktoriai: N. Fernandesas (1881–1951), A. da Cunha (1889–1956), E. Amarante (1894–1951), V. Santana (1898–1958), A. Benamoras (1907–76), J. Villaretas (1913–61), R. Paulo (1927–93), R. de Carvalho (g. 1927), A. Cortezas (1928–2002), R. Mendesas (g. 1937), M. Viegasas (1948–96), J. Silva Melo (1948–2022); aktorės E. das Nevis (1820–83), A. Abranches (1866–1945), P. Bastos (1875–1967), L. Simões (1879–1962), M. Matos (1890–1952), C. Dolores (g. 1924), G. Quartin (1924–2006), E. Muñoz (g. 1928), I. de Castro (1931–2005), I. Cruz, M. do C. Guerra (abi g. 1943), L. Gama (g. 1944), H. Maya (g. 1945). Teatro menas dėstomas Aukštojoje teatro ir kino mokykloje Lisabonoje (įkurta 1983), Porto aukštojoje meno mokykloje (nuo 1994).
L: L. F. Rebello História do Teatro Português Lisboa 1967, Breve História do Teatro Português Lisboa 2000; D. I. Cruz História do Teatro Português Lisboa 2001.
Portugalijos kultūra
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos