portugalų kalba
portugãlų kalbà, indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakos kalba. Viena gausiausių pasaulio kalbų. Vartojama Brazilijoje (apie 180 mln.), Portugalijoje (apie 10,5 mln.), kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse. Valstybinė Portugalijos, Brazilijos, Angolos, Mozambiko, Bisau Gvinėjos, Žaliojo Kyšulio Salų, San Tomė ir Prinsipės kalba, turi oficialiosios kalbos statusą Rytų Timore, Makao (Kinijos specialusis administracinis regionas) ir Goa (Indijos valstija). Nuo 15 a. Portugalijai vykdant intensyvią kolonijinę politiką portugalų kalba išplito ir išstūmė vietines kalbas Pietų Amerikoje, kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse. Portugalų kalba dažniausiai vartojama kaip lingua franca buvusiose Portugalijos kolonijose (Portugalijos kolonijinė imperija), kaip užsienio kalba plačiai paplitusi Pietų Amerikoje. Gimtoji kalba apie 200 mln. gyventojų; iš viso kalbančiųjų apie 290 mln. (21 a. pradžioje). Afrikoje, Karibuose iš portugalų kalbos yra susidariusių kreolinių kalbų.
Portugalijos karaliaus Alfonso II testamentas, datuojamas 1214, laikomas seniausiu dokumentu portugalų kalba (Portugalijos nacionalinis archyvas)
Portugalų kalba pradėjo formuotis 3 a. pr. Kr., kai dėl romėnų įtakos Pirėnų pusiasalyje paplito lotynų kalbos liaudiškasis variantas (Latium vulgare), kuris sumišo su vietinių genčių – galisų, luzitanų, keltų ir konijų tarmėmis. Kaip savarankiška kalba susiformavo 12–14 a., sumišus šiaurės ir pietų portugalų bei galisų šnektoms. Dabartinės portugalų kalbos skiriami 2 periodai – klasikinis (16 a. vidurys–18 a. vidurys) ir naujasis (18 a. vidurys–21 a.). Seniausi rašytiniai senosios portugalų kalbos šaltiniai yra iš 9 amžiaus. Pirmieji literatūriniai paminklai (trubadūrų kūriniai) sukurti 12 a. pabaigoje.
Skiriami 2 pagrindiniai portugalų kalbos variantai – vienas vartojamas Portugalijoje (skiriama 10 tarmių: Azorų, Alentejo, Algarvės, Bragos, Vidurio Portugalijos, Beiros, Estremenho, Madeiros, Šiaurės ir Tarpukalnių), kitas – Brazilijoje (skiriama 12 tarmių; čia vartojamose tarmėse nemažai skolinių iš indėnų kalbų).
Portugalų kalba artima ispanų kalbai ir galisų kalbai. Fonetinę sistemą sudaro 9 balsiai, 19 priebalsių ir 10 dvibalsių. Nuo kitų romanų kalbų skiriasi nosiniais balsiais ir nosiniais dvibalsiais. Didžioji leksikos dalis perimta iš lotynų kalbos, turi nemažai skolinių iš anglų ir kitų kalbų. Portugalų kalba fleksinė, turi ryškių analitinių bruožų. Daiktavardžiai, būdvardžiai ir įvardžiai turi 2 gimines (vyriškoji ir moteriškoji), 2 skaičius (vienaskaita ir daugiskaita), linksnių neturi. Skiriami žymimasis ir nežymimasis artikeliai. Veiksmažodžiai turi 3 pagrindinius gramatinius laikus (būtasis, esamasis, būsimasis), 3 nuosakas (tiesioginė, liepiamoji, tariamoji), 3 veikslus (perfektas, imperfektas ir progresyvas), 2 rūšis (aktyvioji, pasyvioji). Nuo kitų romanų kalbų skiriasi originaliu asmenuojamuoju asmeniniu infinityvu (kaitomas ir asmeniu, skaičiumi). Įprasta sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys).
Raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu. Iš dalies skiriami portugališkasis ir braziliškasis rašto variantai. 2008 Portugalijoje įvykdyta rašto reforma, priartinusi raštą prie braziliškojo varianto, kuris yra labiau fonetinis nei buvęs klasikinis portugališkas rašto variantas. Portugalų kalbos reguliavimo ir populiarinimo veikla užsiima Tarptautinis portugalų kalbos institutas Prajoje, Brazilijos literatūros akademija, Lisabonos mokslų akademijos Kalbos skyrius.
Portugalų kalba dėstoma Vilniaus universitete (nuo 1995), organizuojami portugalų kalbos mokymosi įvairūs kursai. Lietuvių kalba išleista mokomųjų priemonių, žodynų (J. Stankaičio Praktiškas portugalų kalbos vadovėlis: pritaikintas Brazilijos lietuviams 1927, išleista San Paule; F. Meierio ir kitų parengtas Portugalų kalbos žodynėlis 1948, išleista Rio de Žaneire; D. Petraičio, L. J. Butrimavičiaus Žodynas portugalų–lietuviškai, lietuvių–portugališkai / Dicionário portuguēs‑lituano, lituano‑portuguēs 1988, išleista San Paule; V. Strupienės parengta kn. Portugalų kalbos pokalbiai ir žodynėlis 2008).
Trumpas portugalų kalbos vadovėlis (1930)
85