postkolonialzmas (lot. post – po (to), paskui, vėliau + kolonializmas), sociologijos, kultūrologijos, politinės filosofijos terminas, apibūdinantis po dekolonizacijos atsiradusius socialinius, kultūrinius ir politinius pokyčius, kultūrinės tapatybės ir psichologines transformacijas. Postkolonializmo tyrimai yra tarpdalykiniai, jo teorija plėtojama sociologijoje, filosofijoje, literatūros kritikoje ir kitur. Tiriama kolonizacijos padariniai, pasireiškiantys kolonizuotoms šalims atgavus ar įgijus valstybingumą (nepriklausomybę), analizuojamas naujakurystės, žemių užgrobimo, vergovės, institucionalizuoto rasizmo, priverstinės migracijos, genocido ir kitų kolonizacijos reiškinių poveikis, nagrinėjami galios ir pavaldumo klausimai pokolonijinėse šalyse. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio postkolonializmo teorija dar tiria tapatumo, lyčių, rasės, etniškumo ir klasių klausimus kolonializaciją patyrusiose šalyse, nagrinėjama, kaip šių šalių tautos plėtoja savo tapatybes. Aptariama tradicinių kultūrų nykimas ir vakarietiškų vertybių ir požiūrių, ekonominės ir politinės sistemos diegimas.
Rytai siūlo savo turtus Britanijai (alegorinis paveikslas; dailininkas Spyridon Romas, aliejus, 1778, Britų biblioteka)
Literatūros kritikoje postkolonializmo tyrinėtojai kelia klausimą, kaip kolonizuotų Azijos, Afrikos ir Amerikos tautų ir kolonizuojančių šalių (daugiausia Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos) rašytojai aprašo kolonijinę ir pokolonijinę tikrovę. Pokolonijines patirtis savo kūryboje aprašė Ngugi wa Thiong’o, Ch. Achebe, A. Césaireʼas, A. Gurnah, M. Ondaatje, S. Rushdie, O. Sembeneʼas, W. Soyinka, D. A. Walcottas ir kiti rašytojai.
Daugelio tyrinėtojų nuomone, nors kolonializmas baigėsi 20 a. viduryje, buvusių kolonizatorių galia ir įtaka anksčiau valdytuose kraštuose išlieka. Ši įtaka esą pasireiškia, pvz., nelygiu karinių galių ir išteklių paskirstymu ir nelygiaverte ekonomine nauda, kai galingesnių šalių vyriausybės ir institucijos dalyvauja ekonominiuose mainuose su išsivadavusiomis iš kolonializmo tautomis.
Postkolonializmo teorija
Postkolonializmo teorijos vienu iš pirmtakų dažnai laikomas A. Gramsci, kuris sukūrė pavaldumo (it. subalterno) koncepciją, tyrinėjo pavaldumo būklėje esančiuosius, t. p. tuos, kurių galimybės dėl jų rasės, klasės, lyties, tautybės ar kolonijinio statuso buvo apribotos. F. Fanonas parodė, kaip kolonializmas siekia kolonizuotoms tautoms įdiegti vergo mentalitetą, nužmogina individus, kelia susvetimėjimo jausmą. Brazilų švietėjas ir antikolonializmo teoretikas Paulo Freire (1921–97) teigė, kad tikroji dekolonizacija įvyks tada, kai bus suvokta kultūrinė kolonizatorių įtaka, bet tam būtina kritinė savimonė ir savistaba. E. Saidas plėtojo orientalizmo sampratą, teigiančią, kad Vakarų ir Rytų (kaip dirbtinių vienalyčių ir neskaidomų esinių) priešprieša yra vienas iš būdų fiziniam ir ekonominiam Rytų kolonizavimui pagrįsti. Pasak anglų geografo Dereko Gregory (g. 1951), kolonializmas nesibaigė, bet įgijo kitas formas. Šiuolaikinio kolonializmo įrankiai yra ekonominė politika, karinis aparatas ir transnacionalinės korporacijos. Prancūzų teoretikas Amaras Acheraiou (g. 1967) teigia, kad kolonializmo priežastys glūdi kapitalizme, o Europos kolonialistinės nuostatos ir pretenzijos į rasinę viršenybę bei teisę valdyti neeuropiečius remiasi tradicija, kurios ištakos siekia senovės Graikiją, šiuolaikiniai kolonizuotų tautų įvaizdžiai perimti iš Lisijo, Isokrato, Platono, Aristotelio, Cicerono ir kitų antikos autorių, kurie persus, skitus, egiptiečius laikė prastesniais, atsilikusiais ar moteriškais.
Nagrinėdami pokolonijinės tapatybės klausimus tyrinėtojai pastebi, kad tapatybės problemų sukėlė kolonijinė demarkacija, kai dėl kolonizatorių patogumo šalių sienos buvo žymimos nepaisant tautų ir genčių istorijos, geografijos, kultūrinių skirtumų ir tarpusavio santykių ir ryšių. Indijos mokslininkas Homi K. Bhabha (g. 1949) teigia, kad patyrusių kolonizaciją tautų kultūrinei tapatybei būdinga dvilypumas – joje jungiama gimtoji ir kolonizatorių (sąmoningai perimta ar mėgdžiojama) kultūra.
Feminizmo krypties postkolonializmo teorikai (Indijos mokslininkės Gayatri Chakravorty Spivak, g. 1942, ir Partha Chaterjee, g. 1947, Vietnamo rašytoja Trinh T. Minh-ha, g. 1952, Šri Lankos teoretikė Kumari Jayawardena, g. 1931, ir kiti) pavaldumo sampratą sieja su lytiškumu, diskutuoja seksualumo, lytinių ir etninių mažumų bendruomenės, valdžios, globalizacijos klausimais ir plėtoja idėją, kad moteriškumas gali būti prilygintas pavaldumo būklei. G. Ch. Spivak vartoja M. Foucault episteminio smurto sąvoką, kad apibūdintų nevakarietiško pasaulio suvokimo sunaikinimą ir vakarietiškos pasaulėžiūros įsigalėjimą.
Daugelis tyrėjų pripažįsta, kad kolonializaciją patyrusioms šalims būdinga ne tik skurdas ir kitoks nepriteklius, teisinė nelygybė, ekonominis išnaudojimas, bet ir didelė kultūrinė (europocentriška) įtaka, kurią reikia suprasti kaip sudėtingą ir daugiapakopį ideologinį procesą, dažnai pagrįstą rasizmo ir seksizmo nuostatomis (neoficialiomis ir oficialiomis), nužmoginimu.
Postkolonializmo teorijos kritika
Postkolonializmo teorijos kritikai (Indijos mokslininkai Aijazas Ahmadas, 1941–2022, Vivekas Chibberas, g. 1965, ir kiti) teigia, kad postkolonializmo teoretikai dažnai kultūras klaidingai laiko nekintamais, sustabarėjusiais dariniais, skirtumai tarp Rytų ir Vakarų vaizduojami neįveikiamais, yra neigiami visuotini, bendražmogiški siekiai ir poreikiai. Be to, kritikų manymu, neteisinga visas Šviečiamojo amžiaus vertybes laikyti europocentriškomis.
pokolonializmas