postkomunzmas (post… + komunizmas), buvusių komunistinių šalių visuomeninių, ekonominių ir politinių santykių pertvarkymo laikotarpis.
Komunistinėse šalyse esminės struktūrinės reformos prasidėjo 1985 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi tapus M. Gorbačiovui. SSRS valdęs režimas atsisakė būti pasaulinio komunizmo modeliu, 1990 panaikintas SSKP valdžios monopolis. Dėl reformų ir daugelio kitų aplinkybių (pirmiausia po 1991 Rugpjūčio pučo dalyvių nesėkmingo bandymo sustabdyti SSRS irimą) žlugo visa komunistinių šalių sistema. Šiose šalyse pradėta kurti rinkos ekonomiką ir demokratinę visuomenę. Pokyčiai daugeliu aspektų skyrėsi nuo Trečiojo pasaulio ar besivystančių šalių, t. p. siekiančių pasivyti pirmaujančias rinkos ekonomikos šalis, raidos.
Buvusio komunistinio bloko šalys siekia įveikti komunistinės ideologijos totalinį poveikį daugeliui žmonių elgsenos formų (per keliasdešimt metų susikūrė ypatinga vertybių ir elgesio modelių struktūra, kurią greitai pakeisti pasirodė neįmanoma), komunizmui būdingą vienodinimo tendenciją (visose šalyse kurtos panašios administracinės, socialinio ir ūkinio gyvenimo struktūros), kuriai dingus daugeliui sunku priprasti prie nacionalinės, intelektinės, kultūrinės, dvasinės ar religinės įvairovės, be to, lėtai plėtojasi gebėjimas taikiai sugyventi.
Vidurio ir Rytų Europoje privačios nuosavybės suvalstybinimas ir privačios iniciatyvos kontrolė buvo didesni nei Trečiojo pasaulio šalyse. Visos buvusios komunistinės valstybės atsisakė daugelio ekonomikos kontrolės formų ir daugiau ar mažiau sėkmingai ėmė diegti rinkos ekonomiką. Pereinamuoju laikotarpiu smuko gamyba, 10 dešimtmetyje labai krito šių šalių gyvenimo lygis, kuris pradėjo kilti tik 21 a. pradžioje (kai kur, pvz., Ukrainoje, Moldavijoje, Serbijoje, dauguma žmonių ir toliau gyveno prasčiau nei 1989). Manoma, 21 a. 2 dešimtmečio pabaigoje daugumos pokomunistinių šalių ekonomika vis dar yra mišri (mišrioji ekonomika).
Politiniame gyvenime daugumos šalių komunistų partijos skilo į socialdemokratines (dažniausiai įtakingesnes; išimtis – Rusija, Moldavija) ir mažiau reformoms pritariančias, bet daugiau ar mažiau atsinaujinusias komunistų partijas. Socialdemokratai daugumos šalių kairiuosius rinkėjus nuvylė, nes būdami valdžioje iš esmės laikėsi kapitalistinės, neoliberalios politikos. Komunistinės ideologijos krizė palietė ir Kiniją. 20 a. pabaigoje čia įvykdytos reformos (daugelyje sričių atsisakyta politinio dogmatizmo, gyventojams suteikta daugiau ekonominių ir kitų laisvių) paskatino sparčią ūkio plėtrą (ypač Pietų Kinijoje). 1999 šalies Konstitucijos papildymuose privati iniciatyva pripažinta svarbiu socialistinės ekonomikos veiksniu, įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Komunistinių valstybių sistemos žlugimas turėjo įtakos ir Vakarų Europos šalims: čia komunistų partijos (tarp jų ir trockistinės) tapo mažiau radikalios, kai kur padidėjo socialdemokratų partijų įtaka.
Lietuvoje postkomunistinė visuomenė kuriama vyraujant (daugiausia ūkio srityje) neoliberalizmo ideologijai. Anot postkomunizmo problemas tiriančių Z. Norkaus ir kitų mokslininkų, Lietuvai būdinga, kad visuomenėje liberalizmo tradicija buvo palyginti stipri (nors silpnesnė nei, pvz., Estijoje). Kitaip nei daugelyje Rytų Europos šalių, SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvos ekonomika buvo regioninė, ryšių su rinkos ekonomikos šalimis beveik neturėta. Nors lietuvių išeivija buvo gana didelė, bet jos indėlis į ekonomines permainas nedidelis (kitaip nei, pvz., Slovėnijoje), ji aktyviau reiškėsi politikoje. Reformuojant ūkį pasirinktas šoko terapijos modelis. Sprendžiant konkrečias reformų problemas daugiausia lėmė tarptautinių finansinių organizacijų trafaretinės rekomendacijos, Lietuvos mokslininkai ekonomistai darė nedidelę įtaką, nors ir pasiūlė savitą čekinės privatizacijos koncepciją. Perėjimo į rinkos ekonomiką reformų rengėjai lemiamu dalyku laikė kuo greitesnę ir visuotinę valstybinės, daugiausia kolūkinės, nuosavybės privatizaciją. Ji vyko hiperinfliacijos, kuri sunaikino įmonių apyvartines lėšas, sąlygomis. Vadinamojo liaudinio kapitalizmo sukurti nepavyko.
21 a. iš kitų Baltijos šalių Lietuva išsiskiria didelėmis nacionalinio kapitalo bendrovėmis ar jų grupėmis (Maxima grupė, Achema, MG Baltic ir kitomis), čia ekonomikos koordinacija vyksta ne per vertybinių popierių biržą, bet priklauso nuo valstybės (šiuos ir kitus bruožus turinčią sanklodą tyrėjai linkę vadinti baltiškuoju kapitalizmu). Dauguma socialinių ir politinių institutų yra mėginimas pritaikyti Vakarų analogus.
Z. Norkus Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu Vilnius 2008.
pereinamasis laikotarpis; postsocializmas