postmodernzmas (lot. post – po (to), paskui, vėliau + modernizmas), kultūros periodas, platus meno, literatūros, filosofijos, estetikos ir kitų mokslo sričių sąjūdis, pakeitęs modernizmą. Postmodernizmo terminas kilo iš sąvokos postmodernas, kurį pirmasis pavartojo R. Pannwitzas knygoje Europinės kultūros krizė (Die Krisis der europaeischen Kultur 1917). A. J. Toynbee knygoje Istorijos tyrinėjimai (A Study of History 1947) šia sąvoka apibūdino naują kultūros fazę. Siekiant įvardyti naujus 20 a. pabaigoje išsiskleidusius kultūros, socialinio, politinio gyvenimo, filosofijos, estetikos, meno raidos procesus, humanistikoje išplito 2 pagrindiniai terminai – postmodernybė ir postmodernizmas. Abu jie ženklina tai, kas vyksta po anksčiau gyvavusių reiškinių. Pirmasis įvardija po époque moderne (modernioji epocha) įsigalėjusios globalizacijos, technogeninės civilizacijos ir naujausių informacinių technologijų paveiktos postmodernios epochos būseną ar pobūdį, antrasis dažniausiai siejamas su naujomis kultūros, filosofijos, estetikos, literatūros ir meno slinktimis bei tendencijomis. Postmodernistinei pasaulėjautai būdinga nusivylimas Šviečiamojo amžiaus idealais, netikėjimas pažanga, racionaliu protu, neišsenkančiomis žmogaus galimybėmis. Postmodernizmas atspindi Vakarų civilizacijos galių ir kūrybinių potencijų silpnėjimą, naujos pliuralistinės metacivilizacinės kultūros tendencijų įsigalėjimą. Postmodernistinės pasaulėžiūros įkvėpimo šaltinių ieškota kitų civilizacijų kultūros vertybėse ir simboliuose, todėl įsivyravo neklasikinis pliuralistinis kultūros tradicijų aiškinimas. Postmodernizmas ne konfliktuoja su ankstesnėmis kultūros, filosofijos, meno tradicijomis, bet įtraukia jas į savo kultūros vertybių ir simbolių sistemą. Postmodernizmas – pavargusios, eschatologinių nuotaikų kamuojamos eklektiškos kultūros reiškinys, kuriam būdinga dogmatiškumo neigimas, atvirumas įvairioms neklasikinėms, marginalinėms apraiškoms, idėjoms.
201
Ryškesni postmodernizmo ženklai pastebėti nuo 20 a. 6 dešimtmečio. Svarbiausios postmodernizmo atsiradimo priežastys – išsekusios modernizmo idėjos ir formos bei pasikeitusi politinė socialinė situacija: sparti mokslo ir technikos pažanga, ilgiausias Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje taikos periodas, suklestėjusi gerovė. Modernizmo laikotarpio visuomenei buvo būdinga nesaugumas, netikrumas, sąmonės suskilimas, izoliacija, pasaulio fragmentacija, skaudžiai išgyvenamas amžinųjų humanistinių vertybių neigimas, žmogaus nuvertinimas technokratinėje visuomenėje. Postmodernizmas žymi lengvesnį santykį su būtimi, nebėra sąmonės traumų, ne tragiškai, bet žaismingai priimama nuomonių įvairovė (skelbiama istorijos pabaiga ir ideologijų mirtis), vertybių hierarchijos griūtis, vis didesnę galią įgauna simuliakriniai vaidmenys (J. Baudrillard’o teorija) ir virtualūs pasauliai. Postmodernizmas trumpai apibūdinamas kaip modernizmas ir masinė kultūra kartu. Postmodernizmo teorinis įsisąmoninimas siejamas su Jungtinių Amerikos Valstijų (F. Jamesonu, R. M. Rorty) ir prancūzų (R. Barthes’u, G. Deleuze’u, J. Derrida, M. Foucault, F. Guattari, P. Kłossowskiu, J. Kristeva, J. Lacanu, J.-F. Lyotard’u) ir kitais intelektualais – postfroidistais ir poststruktūralistais. Konstatuojama, kad postmodernizmas tęsia ir galutinai išbaigia modernizmo pradėtą nepasitikėjimą metafizinėmis tiesomis, logocentrizmu, objektyvumu ir pažanga. Technologijų masinis ir staigus plitimas, ekonominė ir politinė globalizacija, žiniasklaidos, popkultūros ir vartojimo ideologijos įsivyravimas kūrė pliuralistinę ir glaudžiai susietą, be vyraujančio centro pasaulinę visuomenę, kurios savijauta nusakoma stabilesnių atramų neturinčiu ir dėl to sunkiai apibrėžiamu vadinamuoju postmodernistiniu būviu (J.-F. Lyotard’o terminas).
Postmodernistiniam menui svetimas modernistinis maksimalizmas, jame azartiškai laužomos tradicinės normos, žanrai, struktūros, ardoma metanaratyvo hegemonija, dekonstruojamos (J. Derrida; dekonstruktyvizmas) reikšmės ir simboliai, skelbiama autoriaus mirtis (M. Foucault), atmetama bet kokia vienovė (poststruktūralizmas). Aukštinama intertekstualumas (J. Kristeva), skirtingų kontekstų gretinimas ir žaismas, įvairių elementų koliažas, kičas, fragmentacija, vadinamoji laiko ir erdvės kompresija (D. Harvey), garbinama momentinis menas – vaizdo klipas, hepeningas, performansas, grafičiai.
389