postmodernzmas mùzikoje.
Termino samprata
Muzikoje postmodernizmo terminas pradėtas vartoti nuo 20 a. 8 dešimtmečio. Juo apibūdinamas stilius nėra aiškiai apibrėžtas, o kai kurių jo bruožų visuotinumas peržengia jam priskiriamus kelis dešimtmečius. Kai kurie postmodernizmui būdingi bruožai – koliažas, citata, pasisavinimas ar sugretinimas – turi modernistines ištakas, bet jie vartojami kitame kontekste. Postmodernizmas yra modernizmo idėjų paneigimas, kritika, kartais – jų pratęsimas, todėl jis gali būti traktuojamas dvejopai: kaip regresyvi arba kaip pažangi tendencija. Postmodernizmo atsiradimą lydi diskusijos apie šiuolaikinės muzikos vertę ir reikšmę; tokios išprovokuotos ne tiek moderniosios muzikos, kiek vakarietiškojo akademizmo dekadanso. Istoriškai postmodernizmas yra beveik penkis šimtmečius trukusio vakarietiškojo kultūros modelio ir pasaulėvaizdžio kritika. J. Cage’as sugriovė Renesanso epochoje susiklosčiusį menininko genijaus idealą ir muzikos, kaip organizuoto garso, sampratą.
Bruožai
Postmodernizmui būdinga muzikos formų ir žanrų eklektiškumas, autoironija, laviravimas tarp akademiškumo ir kičo. Postmodernizmo laikotarpį paženklinęs grįžimas prie kai kurių vakarietiškosios muzikos tradicijų, jų permąstymas ir naujas įvertinimas gimė kaip reakcija į pokarinio modernizmo internacionalumą, jo propaguojamą meno išskirtinumą, technologinę pažangą, muzikos europocentriškumą ir abstrakčią, universalizuotą kalbą, ypač tą, kuri susiklostė Darmstadto naujosios muzikos vasaros kursuose. Postmodernizmas atmeta modernistams būdingą nuolatinio atsinaujinimo konstantą ir originalumo siekį, peržiūri ankstesnių vakarietiškosios muzikos tradicijų raiškos potencialą. Kompozitoriai, perėmę 18 ir 19 a. muzikos harmonines strategijas, sintaksę bei formas, atsiribojo nuo modernistinių idėjų ir įteisino naują santykį su praeitimi. Naujas tonalumo, siužetiškumo ir konsonanso traktavimas 9 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje siejamas su neokonservatizmu, Vokietijoje – su neoromantizmu. Eklektiškai naudojami įvairūs, kartais net nemuzikiniai šaltiniai, todėl nebelieka modernizmui būdingo vieno ar kito elemento vyravimo.
Kūrinys kaip muzikinės tradicijos istorinis komentaras
Kūrinys suvokiamas kaip muzikinės tradicijos istorinis komentaras. Postmodernizmui būdingas nelinijinis istorijos ir laiko suvokimas, kuris muzikoje pasireiškia įvairių epochų ir stilių muzikinėmis citatomis ar aliuzijomis, jų vienalaikiu buvimu. Kompozitoriaus santykis su praeitimi gali būti kritinis arba nekritinis. Kritinis požiūris sukuria distanciją su naudojama medžiaga: susiformuoja nusivylimo estetika, kuriai būdinga negrynumas, hibridiškumas, pasiskolinimas, vidujybė (suvokiama kaip išoriškumas), konteksto panaikinimas arba jo atkūrimas, gėjų arba feministinis požiūris, intertekstualumas arba parodijinė metafikcija. Kartais pasitaikantis politinis angažuotumas gali įgauti desakralizacijos arba profanacijos formas, o jam priešinga naujos sakralizacijos tendencija – pseudomisticizmo bei pseudoreligiškumo bruožų (A. Pärto, K. Stockhauseno, J. Tavenerio, S. Gubaidulinos, H. Góreckio, G. Kančeli ir kitų kūryba). Nekritinis santykis su praeitimi sukuria kičą arba autentišką rezultatą (B. Kutavičiaus, V. Tormio muzika). Kompozitoriai kūriniuose neieško originalumo, atsisako dualumo, siekia įvairių situacijų pilnatvės išraiškos.
Radikalusis postmodernizmas ne skolinasi, o kvestionuoja kultūrinius kodus. Pvz., repetityvinė muzika griauna naratyvines struktūras ir tonalines schemas nuolatiniu pasikartojimu (Ph. Glasso, S. Reicho, M. Nymano, J. Adamso, L. J. Andriesseno, R. Mažulio ir kitų kūryba), o minimalizmo sekėja New Age muzika atmeta muzikos patyrimo racionalumą. Konceptualaus meno ir Fluxus grupės pasiūlytos naujos meno idėjos sampratos (radikaliausias J. Cage’o kūrinys 4′33″) veikiama susiformavusi tendencija ieško būdų, kaip panaikinti ribas tarp kūrinio ir performanso (V. Globokaro, M. R. Kagelio, A. Martinaičio kūryba).
Postmodernistinė tendencija Lietuvos muzikoje
Lietuvos muzikoje postmodernistinė tendencija susiklostė 20 a. 8 dešimtmetyje. Vadinamosios neoromantikų kartos (V. Bartulio, M. Urbaičio, A. Martinaičio, O. Narbutaitės) kūryba pasižymėjo poetinio prado išryškinimu, susidomėjimu praeities muzikos citatomis arba nuorodomis į neeuropines kultūras, stambių formų atsisakymu, neotonalumu, diatonika, nauju santykiu su lietuvių liaudies muzika (ypač sutartinėmis), eklektika, įvairios prigimties garso šaltinių derinimu. 1986 prasidėjusi performansų ir hepeningų banga praplėtė ir muzikos kūrinio sampratą.
J. Habermas Modernity versus Postmodernity / New German Critique 1981; A. Huyssen After the Great Divide: Modernism, Mass Culture, Postmodernism Bloomington 1986; F. Jameson Postmodernism, or the Cultural Logic of Late Capitalism London 1991.
1215