poststruktūralzmas (post… + struktūralizmas), socialinių ir humanitarinių mokslų metodologinė teorija, pagal kurią tikrovės neįmanoma suprasti be kalbos. Poststruktūralizmui būdinga kalbos ar teksto tyrinėjimas. Pasak poststruktūralistų, tekstą galima suprasti tik lyginant jį su kitais tekstais, bet ne su išorine tikrove, taip pat suvokiant, kaip tas tekstas susijęs su skaitytojo nuostatomis. Tekstas negali būti vienareikšmis – kiekvienas skaitytojas interpretuodamas jam suteikia vis kitokią reikšmę. Poststruktūralizmas kritikuoja struktūrinį socialinės tikrovės reiškinių interpretavimą, atmeta bet kokią vienovę.
Poststruktūralizmas susiklostė 20 amžiaus 7 dešimtmetyje kaip atsakas į struktūralizmo idėjas. Poststruktūralizmo pradininkai buvo prancūzų filosofai J. Derrida, M. Foucault, G. Deleuze’as, J. M. E. Lacanas, J.‑F. Lyotard’as, rašytoja ir psichoanalitikė J. Kristeva. Jie siekė nustatyti vakarietiškų filosofijos ir kultūros normų prielaidas ir jų vidines priešpriešas. J. Derrida kritikavo hierarchinės struktūros ir absoliučios esaties įmanomumą, pagrindine filosofine kategorija laikė ženklą, kuriuo žmogaus sąmonėje pakeičiamas realus daiktas. Anot jo, kaip minčiai padeda žodis, taip žodžiui – raštas (kaip jo atvaizdas), bet dėl kalbos metaforiškumo neįmanoma atskirti mokslinės išraiškos nuo meninės. M. Foucault teigė, kad fenomenologinio metodo principai trukdo objektyviam reiškinių tyrimui, kritikavo požiūrį, kad struktūros yra universalios ir jų neveikia laikas. Pasak jo, žinojimas nėra tik regimybės aprašymas – jis ieško paslėptų struktūrų, esančių žmogaus pasąmonėje ir veikiančių jo kalbą. M. Foucault teigė, kad subjektas yra pozityvus istorijos ir kultūros kūrėjas, nes kiekviena epocha pati įvertina, kas yra kultūra, o praeities ir dabarties priežastingumo nėra, nes naujų įvykių veikiama praeitis įgauna naujų prasmių. Prancūzų sociologas J. Baudrillard’as teigė, kad realybė kinta pati, paveikta naujos vartojimo kultūros. J. M. E. Lacanas pabrėžė kalbos, kaip pasąmonės veidrodžio, svarbą ir bandė psichoanalizės teoriją susieti su kalbotyra, pasąmonę ir seksualumą interpretavo kaip lingvistinį procesą, kurį galima iškoduoti ir aiškinti. Jis teigė, kad kiekvienas pažinimas yra klaidingas, nes tai tik žmogaus iliuzinis vaizdinys.
Poststruktūralizmas susijęs su postmodernizmu, fenomenologija, priešingas analitinei filosofijai, humanizmo ir Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Poststruktūralizmas kartais kritikuojamas kaip per daug sąlyginė, nihilistinė ar paviršutiniška teorija.
1398