potapýbinė abstrãkcija (angl. Post‑Painterly Abstraction), Jungtinių Amerikos Valstijų vėlyvojo modernizmo tapybos kryptis. Susiklostė ir išpopuliarėjo 7 dešimtmetyje. 1964 terminą pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų dailės kritikas C. Greenbergas, Los Andžele surengęs taip pavadintą parodą, kurioje pristatyta nauja Jungtinių Amerikos Valstijų tapybos kryptis. Parodoje dalyvavo 31 tapytojas. Jie priešinosi abstrakčiajam ekspresionizmui ir kūryboje rėmėsi 20 a. 3–4 dešimtmečio abstrakčiosios dailės principais: vengė ekspresyvios saviraiškos, kūrybos procese akcentavo objektyvumą, siekė pabrėžti paveikslo daiktiškumą, materialumą (plokščias paviršius, lokalios spalvos, mechaniškai užteptų, užpiltų arba užpurkštų dažų plotai). Svarbus optinis spalvų sąskambis, apgalvotas spalvų dėliojimas, būdinga dideli kūrinių formatai. Potapybinės abstrakcijos apraiškų būta ir Didžiosios Britanijos tapyboje. Potapybinės abstrakcijos tapybos krypčiai priskiriama spalvos lauko tapyba ir griežtosios formos tapyba. Potapybinė abstrakcija turėjo įtakos oparto ir minimalizmo dailei. Žymesni potapybinės abstrakcijos atstovai: E. Kelly, L. Poonsas, F. Stella, J. Youngermanas (g. 1926), H. Frankenthaler, J. Olitski, M. Louisas, K. Nolandas, S. Francis, M. Billis, J. Albersas, A. Heldas (1928–2005), B. Newmanas, A. Reinhardtas, E. Avedisianas (1936–2007).
2967